Aš noriu... (Baigta)

8.

Praėjo kelios valandos, o Zayn vis neatsibunda. Prarandu viltį, kad kažkas išeis. Ką man daryti? Netrukus pradėjo lyti ir pasidarė daug šalčiau.

Išgirdau žingsnius kieme ir nuėjau patikrinti. Beveik nieko nesimatė, nes buvo tamsu, bet nujaučiau, kad kažkas tuoj nutiks.

- Sveika, Lelyte, - staigiai atsisukau į tą vaikiną.

- Kas tu? - suurzgiau.

- Mane visi pažįsta, - nusijuokė.

- Tai gal aš nepažįstu? - susiraukiau.

- Na tavo sesutė buvo graži, - pašaipiai tarė vaikinas.

- Tu ją nužudei! - sušukau.

- Lelyte, tik dariau ką reikėjo, - iškėlė rankas.

- Kas tu toks? - paklausiau.

- Tavo pats didžiausias košmaras, be to tavo juodaplaukis pabudo, - sušnabždėjo man prie ausies.

Pasileidau bėgti atgal į vidų, bet beveidis sugriebė mano ranką.

- Aš dar ateisiu, Selena Gomez, lauk manęs, - paleido mano ranką.

Nieko neatsakiau. Aš tik norėjau išvysti Zayn. Nežinau kodėl man jis taip parūpo...

- Zayn! - šūktelėjau kai įbėgau pro duris.

- Sel, - tyliai pasakė jis ir atsikosėjo.

- Zayn, tu ištversi, tu privalai, tik nemirk, - paėmiau jo ranką ir man nuriedėjo kelios ašaros.

- Selena, dar negali grįžti namo, bet paimk mano telefoną ir paskambink vyrukui. Jis bus pavadintas BooBear, - švelniai nusijuokė jis.

- Tu nemirsi, Zayn, aš tau neleisiu girdi! - sušukau. - Prašau, nenoriu, kad dar kažkoks mano draugas mirtu. Tu ištversi, tik neužsimerk, girdi mane? Ar girdi mane, Zayn!

Jis neatsakė tik pradėjo kosėti krauju. Jis negali mirti.

- Sel, paskubėk ir paskambink! - kiek garsiau pasakė.

Paklausiau jo ir paėmiau jo telefoną. Adresatuose suradau BooBear ir paskambinau.

- Zayn, kur tu? - pasigirdo vaikino balsas.

- Zayn jis...jis... - verkdama sakiau ir vaikinas mane nutraukė.

- Duok Zayn! - sušuko jis.

- Malik miršta! - atšaukiau. - Važiuok į pietus ir išvažiuok iš Londono. Netoli bus mažas, apgriuvęs namelis. Ten jis yra ir paskubėk, nes nebegaliu žiūrėti kaip Malik miršta.

Jis numetė ragelį, tikriausiai atskuba.

- Hey, viskas bus gerai, tu nemirsi, - šyptelėjau.

- Sel.. - jis bandė kažką pasakyti, bet aš jį nutraukiau.

- Nekalbėk, prašau, - paėmiau jį už rankos.

- Tu.. Tu man... Patinki,..Sel... - tyliai pasakė Zayn.

- Tu man irgi patinki, Malik, - šyptelėjau ir pakštelėjau jam į žandą.

Nemelavau, man Zayn ištiesų patiko. Negaliu žiūrėti kaip jis miršta, tai drasko mane iš vidaus. Taip niekada nebuvo.

Po kokio gero pusvalandžio Išgirdau mašinos variklį ir nubėgau į lauką. Vis dar lijo, bet man tai nerūpėjo. Man tereikėjo, kad Zayn liktu gyvas.

- Tu ta mergina kuri man skambino? - paklausė jis.

- Dabar nėra klausimų, dabar reikia išgelbėti Zayn! - sušukau ir nubėgau atgal į namelį, o vaikinas taip pat.

- Hey, dar pakentėk, atvažiavo tavo draugas, - supyniau mūsų rankų pirštus.

- Tai kur j... - nespėjo tęsti kai akys užkliudė mirštantį juodaplaukį.

- Prašau išgelbėk jį, - pravirkau.

- Išeik, - tarė vaikinas.

- Bet... - nespėjau baigti ir jis mane pertraukė.

- Tiesiog išeik! - sušuko rudaplaukis, o aš sukukčiojau.

Neišbaimės tam vaikinui, o iš baimės jog galiu prarasti Zayn ir šalia manęs nebus.

- Zayn, aš grįšiu, pakentėk, gerai? - pabučiavau jo kaktą, o jis skausmingai šyptelėjo.

- Tu dar čia? - piktokai tarė rudaplaukis.

- Išeinu, - tariau ir nuėjau į kiemą.

Sukukčiojau ir kritau ant žemės. Pradėjau rėkti iš skausmo. Man skauda. Skauda taip pat kai praradau savo sesutę. Nebegaliu daugiau. Neistversiu jeigu mirs ir Zayn. Taip mes praleidome mažai laiko kartu, bet man jis krito į akį iškart.

Išgirdau žingsnius už nugaros ir staigiai atsisukau. Ten stovėjo beveidis vaikinas. Na jis turėjo veidą, bet jo nesimatė, nes jis dėvėjo kaukę.

- Grįžau, Lelyte, - tarė jis.

Jis išsitraukė šautuvą ir šovė man į koją.

- Aaa! - suklykiau ne savo balsu.

Vaikinas šovė į kitą koją ir aš vėl suklykiau nukrisdama.

- Kas tu? - per skausmus paklausiau.

- Aš esu...

Laukite tęsinio...

Ar Zayn išgyvens? Kas nutiks Selenai? Kas tas paslaptingasis vaikinas?

Sužinosite skaitydami toliau. Tikiuosi ši dalis jums patiko ir sudomino. Jei galite parašykite nuomonių.