Aš noriu... (Baigta)

7.

- Laikykis! - sušuko Malik kai pagreitino ir suko staigiai į kitą gatvelę. Jaučiau kaip mes slystame, bet dabar norėjau pabėgti nuo šio pasaulio.

Mes išvažiavome iš Londono ir jis sulėtino.

- Malik, ačiū, - pakštelėjau jam į žandą.

- Nors tu ir Lelyte, bet mergina, - šyptelėjo.

- Tu nesi toks blogas kaip galvojau, - nusijuokiau.

- Na užteks kalbų, dabar reikia susirasti kur pernakvosime.

- Aš neturiu pinigų, Z, - nuleidau galvą. - Ką man daryti? Grįžti negaliu.

- Padėsiu tau, Lelyte, - tarė Malik ir aš švelniai nusišypsojau.

Privažiavome apgriuvusią trobelę.
- Štai ir mūsų pastogė, - nusijuokė Malik. - Ne keturių žvaigždučių viešbutis, bet...

- Man patinka, - nulipau nuo motociklo ir priėjau prie trobelės. Išlaužiau spyną ir atidariau duris. Visur buvo dulkes, purvas, netvarka ir vesoka, bet čia buvo jauku. Jaučiausi lyg namuose ir prisiminiau vaikystę. Kai kartu su sesute bėgiojom kiemelyje, o mama mūsų mažame name darė valgyti. Pajaučiau kaip man šlampa skruostas, bet nekreipiau didelio dėmesio į tai.

- Na ir kaip mūsų namelis? - paklausė juokdamasis Malik.

- Jis nuostabus, - tariau ir nusišluosčiau ašaras, kad jis jų nepamatytų, bet tikriausiai pastebėjo. - Nagi, gal apsitvarkome?

- Aš nuvažiuosiu iki parduotuvės, reikia maisto, - tarė Z.

- Ak, taip, saugokis! - sušaukiau kai jis buvo beveik išėjęs.

- Ir tu, Lelyte! - atšaukė. Tai man sukėlė tikrai nuoširdžia šypsena.

Apsisukau ir atsidusau. Daug darbo čia...

Sutemo

Malik vis dar negrįžo. Man darėsi neramu. Gal jis mane paliko viena? Tiesiog atsikratė naštos. Selena Marie Gomez, tu per daug pasitiki žmonėmis...

Namelis atrodė daug geriau kai aptvarkiau vidų. Buvo smagiau žiūrėti į tai ką aš šiandien padariau. Didžiavausi dėl šio darbo. Atsisėdau ant sofos ir nuo nuovargio užsnūdau.

*
- Justin, prašau, - suverkšlenau.

- Kokia tu graži, - sušnabždėjo man į ausį jis. - Sel, prisimink, dabar tu mano lėlė, ir tokia busi tol kol numirsi.

- Pasvajok, šliuže! - surėkiau.

- Nagi, lelyte, tau patiks, - sumurkė man į ausį ir bučiavo mano kaklą.

Jis artėjo prie mano kelnaičių ir aš pradėjau rėkti.

- Ne! - sušukau iš baimės. - Prašau, baik! Neliesk manęs! Justin, ne!!

*
- Ne! - sušukau atsibudusi.

- Ei, Lelyte, tai tik košmaras, - apsikabino mane per pečius juodaplaukis.

- Ne, prašau, - verkiau. - Justin.

- Ką tau padarė Justin? - paklausė Z ir aš sustingau.

- Padarė tai ko nelinkėčiau niekam, - nuleidau akis į žemę.

- Sel, jeigu neišsipasakosi bus tik blogiau, - sušnabždėjo Malik.

- Z, aš tau papasakosiu viską apie jį, o tu man papasakok apie Kim, - jo kūnas įsitempė, bet linktelėjo.

- Gerai, - tarė.

- Viskas prasidėjo prieš 3 metus. Mes su Justin susipažinome ir vėliau tapome pora. Aš jį labai mylėjau, bet jis mane apgaudinėjo. Gaila, kad sužinojau tai per vėlai. Vėliau jis pradėjo mane mušti ir prievartauti. Jis mane metė kai sužinojo, kad laukiuosi pasakė, kas manęs nemyli ir niekada nemylėjo. Aš pasidariau abortą, nes nenorėjau jo vaiko. Praėjo daug laiko ir susitikau su juo vėl.

- Jis su tavimi taip niekšiškai pasielgė? - nustebo jis.

- Taip, nuo tada tapau šaltesnė ir susidėjau su gauja. Justin vadino mane Lelyte ir šis vardas man labai tiko ir jį pasilikau kaip prisiminimą. Dabar tu, juodaplauki.

- Kim buvo nuostabi. Susipažinome kai ją išgelbėjau kažkokiam užkampyje. Vėliau mes įsimylėjome. Tik visą laiką buvau Įsivėlęs į blogus reikalus ir kartą turėjau išvykti. Kim mane sekė ir kai šovė į mane, ji apsikabino mane ir kulka pataikė jai į nugarą. Kim mirė mano rankose ir nuo tada niekada neįsimylėjau.

- Mūsų istorijoje yra panašumų, - nusijuokiau.

- Abi istorijos liūdnos, - šyptelėjojo jis.

- Z, koks tavo vardas? - paklausiau, nes niekas nežinojo Blood gaujos vardų tik jų nariai.

- Aš Zayn, Zayn Malik, o tu esi..? - tarė jis.

- Aš Selena, Selena Gomez, - ištiesiau ranką.

- Gražus vardas, Selena, - šyptelėjo Zayn.

- Ne toks gražus kaip tavo, - nusijuokėm abu.

- Gal nori ko nors užkąsti? - paklausė.

- Ką nupirkai? - pribėgau prie maišo.

- Visko ko gali prireikti, - priėjo prie manęs.

- Zayn, man antrodo, kad kažkas mus stebi, - sušnabždėjau.

- Negali būti, - atšnabždėjo jis.

- Einu patikrinti, - tariau.

- Ne, būk čia, - sustabdė mane ir nieko daugiau nesakęs priėjo prie durų.

Zayn išėjo į lauką ir pasigirdo šūvis. Antras, trečias ir girdėjosi, kad kažkas netoli nukrito. Tik ne Zayn! Pribėgau prie laukinių durų ir pamačiau gulinti juodaplaukį vaikiną . Pradėjo vėl šaudyti, bet šį kartą į mane. Nubėgau prie Malik ir pažiūrėjau ar pulsas yra. Silpnas, bet yra. Šeip ne taip nutempiau jį į mūsų trobelę. Paguldžiau jį ant sofos. Vaistinėlės reikia... Kur man tokia rasti šioje trobelėje? Gal jis nupirko? Pribėgau prie maišo ir ieškojau kažko kas galėtų padėti. Mano dėmesį patraukė tašelė ant kurios buvo pliusas ➕. Paėmiau ją ir pribėgau prie Zayn.

Sutvarkiau jo žaizdas, o jis vis dar be sąmonės.

- Tik nemirk, - tariau. - Atmerk akis, Zayn. Tu juk stiprus, Malik.

Kas nutiks Zayn? Visi manote, kad jis išgyvens. Jūs tuom teisus, bet ar ilgai jie gyvens taip?