Aš noriu... (Baigta)

2.11

Įbėgau į ligoninę jau vos gaudymas kvapą. Sužinojęs kurioje palatoje yra Selena nuskubėjau ten. Šalia palatos nieko nebuvo. Įėjau į ją ir mano akys nukrypo ties tamsiaplauke mergina.

- Spėjai, - Išgirdau už savęs balsą.

-Louis, kas jai? - paklausiau.

- Taigi tau ji nerūpi, kodėl klausi? Skambinau tau visą tą laiką, bet tu neatsiliepiai. Tau nerūpėjo!

- Nekelk balso prieš mane Tomlinson!

- Kodėl turėčiau tavęs klausyti, Zayn? Tu man nesi bosas. Jau senei niekas tavęs nebeklauso. Ypač dabar.

- Nenervink manęs, - sukandęs dantis ištariau.

- Tu pyksti, nes sakau tiesą. Tau nerūpėjo tavo žmona, sūnus ir dukra. Per savo sūnaus gimtadienį palikai Selena viena! Tikiuosi ji tau neatleis ir tu kankinsies.

Jis išėjo iš palatos trenkdamas durimis. Louis teisus. Jis visada būdavo teisus. Ne išimtis ir dabar...

Priėjau prie lovos kurioje gulėjo Selena. Paėmiau jos ranką į savo delną ir ją pabučiavau.

- Atsiprašau... - sušnabždėjau ir kelios ašaros nusirito mano skruostais. - Aš tikras kvailys. Visada pasiduodu, bet dabar aš pasistengsiu dėl mūsų visų. Aš suprasiu jeigu tu man neatleisi, Selena. Dėl to aš nepyksiu..

- Visada tik tu argi ne, - išgirdau jos tylu balsą. - Visada sakai tik aš, o ne mes.

- Aš...

- Ir vėl tu.

- Atsiprašau.

- Tu nespėjai, - sumurmėjo ji ir nusisuko. - Pavėlavai, - dar tyliau sušnabždėjo.

- Ne, - purčiau galvą. - Aš spėjau. Tu dar nebuvai atsikėlusi.

- Tu tuo įsitikinęs, Zayn? - paklausė ji.

- Aš...

- Nutilk, Zayn! - sušuko ji ir atsisėdusi atsisuko į mane. - Prašau, nebekalbėk. Visada kalbi tik apie tai ką tu turėjai padaryti, bet pamiršai, kad esame MES! Aš, Zack ir Mėja! Išeik, Zayn! Dabar aš prašau tavęs, išeiti! Išeik!

Nieko nesakiau tiesiog atsistojau ir išėjau kaip ji ir norėjo.

Selena pov.

Jis išėjo... Užmerkiau stipriai akis ir rankomis užsidengiau veidą prisitraukdama kojas šalia savęs. Palatoje girdėjosi tik mano kukčiojimas. Kodėl tiek skausmo man reikia patirti? Gal aš neteisingai elgiuosi su Zayn?

Po kiek laiko nusiraminau ir nusivaliau sūrias ašaras kurios dar riedėjo mano skruostais. 

- Ponia Malik, aš jūsų daktaras Josh, - atėjęs į mano palatą vyras pasakė.

- Prašau, vadinkite mane Selena, - paprašiau.

- Gerai, - vyras nusišypsojo. - Taigi, Selena, kaip jaučiatės?

- Dabar gerai, - atsakiau.

- Mhm, - kažką pasižymėjo.

- Josh, ar galiu jus taip vadinti? 

- Žinoma.

- Josh, pasakykite kas man yra? Ar liga atsinaujino?

- Dėja, bet taip...

Išgirdusi šiuos žodžius mano akyse susikaupė ašaros.

- A-ar gydimas koks nors padėtu? 

- Galime pamėginti, bet yra tik keli procentai iš šimto. Išleisime jus rytoj vakare.

- Gerai...

Gydytojui išėjusi po kelių minučių durys vėl prasivėrė. Ar jie negali palikti manęs ramybėje?

- Selena? - išgirdau seniai girdėtą balsą.

- Mama? 

Štai ir įkėliau naują dalį.
Šioje dalyje buvo daugiau skausmo. Šią dalį man padėjo sugalvoti daina kuria neseniai klausiausi. Dalis trumpa, bet norėjau palikti intriga. Tikiuosi man pavyko ją padaryti. Nežinau ar ši dalis jums patiko, todėl labai norėčiau sužinoti ką galvojate apie tai.
Ar man tęsti šią istoriją? Ar yra skaitytojų kurie dar skaitys šią istoriją?