Small town dreamer (LTU) /l.t

Keturi.

Prieš.

- esi ragavus, kiniško maisto?- Andrea įsiveržia į mano kambarį, kai tik pabaigiu išlupti nusipirktą diską iš pakuotės.
- ne. Tačiau ir nenoriu.- netryškau jokiu noru ragauti žalios žuvies, susunktos ir prikimštos nežinia ko.
- tačiau turėsi.- rankoje laikiusi mano švarką, mestelėjo ant lovos ir neleidus daugiau nė prasižioti, garsiai užtrenkė mano kambario medinėmis durimis.
Atneštas švarkas reiškė, kad turiu apsivilti, kad nepadaryčiau gėdos prieš kitus Andrea draugus, kurie slapčia kartais jos taip pat negalėjo pakęsti. Suskubau persirengti, palikdama plastmasės peršviečiamą įpakavimą ir kompaktą ant stalo, nebeturėdama laiko daugiau jo imti perklausyti.
Turėjau didžiulę įvairių diskų kolekciją, kurioje maišėsi įvairūs muzikos žanrai, klausytos ir nelabai klausytos plokštelės. Turėjau norą pirmą nusipirkti diską, o tik tuomet jį įvertinti. Kartais patikusi grupė, kaip nemažas pamišimas dėl "Blink - 182", darydavo išimtis, pirma įsimylėti muziką, o tik tuomet vienu kartu susipirkti visus diskus ir vinilines plokšteles. Trumpai tariant Andrea'jos žodžiais, buvau kiek per daug pamišusi dėl muzikos.
Į rankas pasiėmusi, Andrea atneštą švarką, pradarius duris, norėjau klausti ar man tikrai bus būtina valgyti sušį ar galėsiu tik sėdėti prie jos ir jos draugų kompanijos, įkišus nosį į youtube.
Nesakė, kur mes einame iki tos akimirkos, kai beveik įvirtome į nematytą kinų restoraną. Tiksliai nežinojau, ar jis buvo čia išpopuliarėjęs kaip geras sušio restoranas ar šiaip žmonės čia rinkdavosi pabendrauti, tačiau jame buvo pilna žmonių, kurie vieni per kitus rėkė, kažką nesuprantamo, nuo skirtingų balsų sklindančių iš kiekvienos pusės, bandant prarėkti pažįstamus ir pirmą kartą matomus žmones. Mes brovėmės pro minią merginų, kurios kuo tolyn, tuo labiau klykavo po visą salę. Prasibrovus prie vyruko, pjaustančio žuvį, Andrea paprašė dviejų porcijų sušių. Pro visą klykavimą negirdėjau užsakymo smulkmenų. Mes prisėdom prie baro kėdžių, kol vienas vyras skardžiu balsu ėmė varyti visus žmonės kurie neatėjo pavalgyti.
Kai ištuštėjo visas vidus, čia liko vos keli žmonės, kurie kramsnojo savo patiekalus iš keturkampių lėkščių. Kai prieš mus atsirado balti sušių pakeliai, o man jį pravėrus, įsižiojusia burna bei išsigandusiomis akimis, žvilgtelėjau į Andrea, klausdama ką tokio blogo padariau, kad ji nusprendė mane nunuodyti šiuo keistu pavidalu ir keistais pagaliukais.
Šiame mieste, buvome dar tik savaite, per kurią buvau spėjus susirasti darbą prie žaidimų aparatų, pietinėje miesto pusėje. Į šią salą persikėlėme keltu, kurio metu Andrea niekaip nenustojo stovėti prie laivo turėklų pasilenkus už borto, pasiruošus bet kurią akimirką vemti nuo nepakeliamos jūros ligos. Andrea atvyko atostogauti, sėdėti prie laužo ilgais ir šiltais vakarais su draugais, kurie atvyko kitą dieną, nuo mūsų atvykimo, šokti vakarėliuose ir džiaugtis atostogomis, kokių neturėjo ir apie kurias svajojo, nuo pat prieš penkis metus pažiūrėto filmo.
Andrea mane čia atitempė taip pat atostogoms, sakydama, kad turiu pailsėti nuo visų ginčų su buvusiais draugais, vaikinu kurie niekaip negalėjo suprasti kodėl išėjau iš jų nutrūktgalviškos šutvės. Tačiau vos atvykus, nusprendžiau, kad dieną galėčiau susirasti darbą, kad ir kokioje kavinėje. Bet viskas jau buvo užimtą, žmonės šiuos darbus jau buvo užsisakę atrodo net nuo pernai metų vasaros. Todėl eidama vis klausinėjau įvairių vietų ar neturi darbo ir radau lengvą darbą. Jau dabar padirbėjusi vos trejetą dienų įsigudrinau kaip viršininko nepastebėtai, nemokamai pažaisti automatais darbo metu.
- aš nevalgysiu, kad ir kas čia būtų.- stūmiau nuo savęs lėkštę iš popieriaus. Panašiau tai buvo pakuotė išsinešimui.
- valgysi.- suburbėjo, pati taip pat įtartinai žiūrėdama ir į savo pakuotę.- jie ateina.- tyliau tarstelėjo ir pagaliukais ėmė knibinėti maistą, atidžiai stebėdama ar jis staiga nenuspręs nesugalvos pajudėti tuo labiau iššokti iš visos pakuotės. Nuo jos žodžių pasisukau į duris išvysdama tą patį vaikiną iš muzikos parduotuvės. Andrea įspyrė man į koją ir nusisukau nuo matyto vaikino, pažiūrėti į pyktelėjusią draugę.
- Raelyn, juk tu žinai, kad aš alergiška tam?- garsiau tarstelėjo, patraukdama nuo savęs sušių dėžutę.
- ką?- nesupratau aš.
- kodėl tu mane čia atsivedei jei žinai, kad aš alergiška sušiams?
Tai nebuvo pirmas kartais, kai Andrea taip elgdavosi. Vis kartodavo, kad draugės taip elgiasi, kai nori viena kitai padėti atkreipti vaikino dėmesį. Tačiau išvargusi, nuo vakar apšauktų trijų vaikiūkščių, ėmusių iš pykčio spardyti žaidimo aparatą ir neišmiegotos nakties nes pražiūrėjau telefone turėtas senas nuotraukas, neturėjau nuotaikos padėti draugei susibendrauti su vaikinu sutiktu muzikos parduotuvėje.
- juk tai tu užsakei,- kitoje pusėje stovėjęs ir prieš tai pjaustęs žuvį, vyriškis prakalbo, užsimiršęs į draugę net atkišo peilį. Surauktais antakiais draugė atsisukus į jį kažką dar bandė murmėti "ak, tiesa", tarsi šioje situacijoje jau niekas nekaltas.
Į vidų vėl plūstelėjo rėkiančių merginų, už jų nugarų dar rėkė apsauginis, kad jei nieko neužsisakys, eiti draudžiama, tačiau įveikus vienintelį apsaugininką, jos puolė į vidų.
- eime prie jų?- draugė atsistojus ir nelabai klausus mano nuomonės ruošėsi, eiti kai sustabdžiau ją.
- ne. Aš pavargus, o rytoj man į darbą. Einu namo.- paėmusi pakuotę, nevalgyto maisto, bandžiau brautis pro žmones, neklausydama ar dar bando ką nors pasakyti Andrea, man likusi užnugaryje. Pravėrusi ir įžengusi į lauko vakarėjantį orą, pažiūrėjau ar dar rankose laikau pakuote sušio, kurio paragausiu būdama viena ir būtinai dėl viso pikto šalia pasidėjus kokį rastą kibirą.
- Realyn, tiesa?- šilta ranka sugriebė man už alkūnės, sustabdydama greitai eiti nuo triukšmingo kinų restorano.
- taip.- atsisukusi į vaikiną, nelabai supratau kodėl jis stovi čia. Tačiau kitoje rankoje jis laikė mano paliktą švarkelį.- ačiū.- atgaudama savo švarkelį, linkteliu jam.
- bėgam iš čia.- galva pasuko į jūros pusę, kur tyliai ir gailiai ošė vieniša mano šiandien dar neaplankyta jūra. Tą dieną, žmonėms nelabai rūpėjo mano nuomonė nes jis skubiai nusitempė mane pirmu rastu takeliu į jūrą. Kai pakėlusi galvą, nuo nešamo vadinamojo maisto savo rankose, saulė dar siekė ribą, pusiau besilaikydama danguje, pusiau besiruošianti sudužti į jūrą. Dar nebuvo spindinčio saulėlydžio, kurį per šias dienas jau svajingai palydėjau, basomis pėdomis įsirėžusi į smėlį, leisdama vėjui trenktis į savo kūną, o telefono mažytė kamera fotografavo dūžtančią saulę.

- gražu, tiesa?- akimirka užvaldę praeitos dienos prisiminimai padėjo užmiršti šalia einantį vaikiną. Žinojau apie jį lygiai tiek, kiek kažkada buvo užsiminusi Andrea. Ji buvo nė sykį besididžiuodama pasakojus apie tai, kad mokėsi su juo kartu vienoje mokykloje. Jis buvo garsėjanti žvaigždė, tikriausiai atvykusi pailsėti. Daugiau apie jį nieki nežinojau, jei būčiau žinojus, kad kažkada jį sutiksiu, kad galbūt teks pasisveikinti, gal būčiau išklausius vieną, kitą dainą, paskaičius apie juos, ką rašė žmonės. Tačiau dabar lengvai galėjau išvardinti visas Europos šalis, nei prisiminti, ar ką nors dar buvo minėjusi Andrea. Gal nežinojimas apie jį leido pažinti tikrąjį žmogų. Ne tą apie kurį būčiau girdėjus tik iš bulvarinės spaudos. Ir neleido prie jo elgtis taip kai tikriausiai būčiau besielgus jei atsitiktinai būčiau sutikus kurį nors „Blink – 182" grupės narį.
- taip.- linktelėjau, neatsigręždama į pašonėje einanti vaikiną. Sukritau ant smėlio visai prie pat vandens, pėdos laisvai galėjo siekti truputėlį atnešto su bangomis šalto vandens.
Jis prisėdo šalia manęs, netardamas nieko daugiau, žiūrėdamas į tolį, tarsi pasimesdamas tame vaizde, tapdamas menininko peizažu, visą gyvenimą netapančiam nerimstančias jūras ir didžiulius vandenynus.
- nori?- ištiesdama taip ir nepradėto valgyti maisto indelį, pasiūlau nustumdama mintį, kad išdrįsiu įsidėti į burną bent vieną gabalėlį, visiškai žalios žuvies.
- kodėl tu nevalgai?- nė nepasukdamas galvos, užsimerkęs, tarsi kvėpuodamas visu vandeniu ir nešamu tolimo atvykusio vėjo oru, jis rankomis pasiremia į smėlį.
- tai žalia žuvis. Kaži ar kada prisiversiu jos paragauti.- padėdama ant smėlio pakuotę nusijuokiu.

(a.ž.) Tikiusoi, kad dalis patiko. :)