Small town dreamer (LTU) /l.t

Dvidešimt devyni.

Po.

Šalti virš galvos stygstantys varvekliai, pūškantys tuntos sniego ir šaltukas nemaloniai kutenantis ir kandžiojantis skruostus, plėšė mane vos man išėjus pro nameliuko duris. Patikrinus ar užrakinau, pasileidau eiti iki stotelės stipriai tikėdamasi, kad suspėsiu nueiti iki stotelės dar prieš autobusui įvažiuojant iš jos. Dėl šaldytuvo, kurio platus pilvas buvo tuščias, neplanuotai turėjau vykti į miestą nusipirkti kažko ko net nenorint valgyti norėčiau valgyti. Vos pradėjus matyti stotelės kontūrus, su ryškiomis nudažytomis jo sienomis ir keistos formos stogeliu, mačiau autobusą tik atriedėjusį į stotelę. Pasileidau bėgti, nenorėdama, dėl tuščios stotelės, kad jis nuvažiuotų, bėgau per vietomis slidų kelią, vietomis girgždantį sniegą. Vienas žmogus, netikėtumo labui sėdėjo stotelėje ir skubėjo įlipti, tikriausiai ant stotelės suoliuko kaip reikiant sušalęs.

Išlipau pačioje, man labiausiai pasirodžiusioje į maisto parduotuvių stotelių, stotelėje. Man dar nespėjus išlipti, mane jau stumdė kelios moteriškės skubiai maudamos į šildomą autobusą. Dangus žadėjo netrukus pratrūki, paleisti toną sniego ir dar gal net didesnio šalčio. Per neseną sniegą, ant puraus jo patalo, ties nenuvalytais šaligatviais, suguldavo mūsų pėdos, visai taip pat kaip į smėlį, einant saulėtu pajūriu. Ir visgi, koks panašus tas mūsų pasaulis.

- Aliaska?- praeidamas vyriškis sugriebė už rankos. Iš mano išgąsčio ją paleido, bet įtariai nenustojo žiūrėti į mane.

- ką?- vyriškio akyse - šaltas ir ledinis skausmas, nepažįstamas, niekad nejaustas man. Vyriškio balsas nedraugiškas, tačiau gal jis turėjo tikrai blogą dieną.

- tu tokia panaši į Aliaską.- kaip galėjau būti panaši į visą Aliaską? Ar tai buvo žmogus? Mergina?

- kokią Aliaską?- smalsumas nugalėjo ir greitai ėmiau klausinėti.

- tu tokia panaši.- vyras kartojo žodžius, kol ranka numojo, imdamas tolti nuo manęs. Aš buvau panaši į Aliaską? Ar tai aš turiu stebuklingai nežinomų paslapčių ar visas gyvenimas staiga tapo paslaptimi? Kaip man išmokti kvėpuoti? Kaip būti žmogumi?

Žmonės vis gręžiojosi į mane, vienas kitas nustebęs sušukdavo, Aliaską. Darėsi neramu, kad žmonės klydo manydami, kad aš panaši į kažkokį žmogų, į kažkokią merginą, kuri šiame mažyčiame miestelyje buvo itin populiari.

- Aliaska?- moteris mane sustabdė. Atsidusau, dar syk papurčiau galvą, tačiau moters rankos sulaikiusios mane už rankų, laikančios kiek aukščiau alkūnių, žadėjo pasakyti dar kažką. Žmonės praeidami žiūrėjo tai į mane, tai į ją, tačiau niekas nesiskubino man padėti.- neįtikėtina. Tu panaši į Aliaską.

- žmonės šiandieną kaip niekad dažnai tą kartoja.- norėjau čia pat ištrūkti. Bet viskas ką įstengiau daryti, tai tik stovėti, akis sutelkusi į moterį, laukdama paaiškinimo, kurio man jau reikia ištisą dieną.

- gal norėtum arbatos, tu visa sušalusi.- nekreipė dėmesio į mano žodžius.

- taip.- linktelėjau pritardama. Tikėjausi taip ją įsprausti į kampą, tardydama klausimais apie Aliaską, kuri buvo kažkuo panaši į mane. Dar pro šalį einant, sekant moterį iš paskos, eidamas vaikinas į rankas įbruko lankstinuką apie mugę.

Mes užėjome, pro moters atrakintas duris, į namo šiltą vidų. Kažkur burzgė neišjungta radijas. Ore, vos uždarius namo duris, jautėsi sviestinių sausainukų kvapas. Ir kas galėjo pamanyti, kad per kelias sekundes, svetimuose namuose jausiuosi geriau nei savuose. Nusivilkusi ir nusimovusi batus, užėjau į rankdarbiais išpuoštą virtuvėlę. Moteris užkaitė virdulį, netrukus barškino puodelius ir šaukštelius.