Small town dreamer (LTU) /l.t

Keturiasdešimt.

Prieš.

- pyksti?- tampiau megztinio rankovę, trypčiojau prie jos palatoje esančios lovos. Išbalusiu veidu draugė, Andrea kabino sriubą, o rankos, kur viena buvo apvyta pažymėta juostele, laikė nuleistą padėtą ant antklodės žalsvo užvalkalo. Tik prieš akimirka prasilenkiau su nematytais vyrais, kurie privertė mane lūkuriuosi už palatos durų, skaičiuojant kiek paveikslų yra ligoninės aukšte. Įmetusi šaukštą į iškabliuotą sriubą draugė trenksmingai padėjo indą ant stalelio ir iki nosies užsitempė antklodę.- kas tie vyrai, buvę čia?- nesusilaikiau nuo smalsumo, norėjau, kad Andrea atsakytų, tačiau maniau, kad iš neapykantos pratylės.

- jie klausinėjo. Apie viską, kas tada nutiko.- pritylintis balsas iš po antklodės sklido po kambarį, gėrė jo spalvas. Mintyse mestelėjau kelis filmus, kuriuos taip pat buvo privertę žiūrėti pusbrolis su pussesere, dar būnant man labai jaunai, apie visokius įdomius žmones. Ant sienų palatoje nebuvo nė vieno paveikslo, jokios įrėmintos vaiko terlionės. Negalėjau žvelgti į Andrea, jaučiausi tokia nusikaltusi likdama čia, saloje dar trumpai savaitei. Pakėlusi rankas, susirišo plaukus į kasą ir vėl užsidengė veidą antklode.

- tai taip šlykštu. Tie vyrai,- jai trūko žodžių, kai kurie maišėsi, vieni keitę kitus, lėtai iš jų dėliojo sakinius.- jie klausinėjo manęs taip tarsi žiūrėtų filmą. Kiekvieną smulkmeną dėl kurios aš esu tokia šlykšti. Dėl kurios net Bilis, nenori būti šalia manęs. Ir visi mane palieka, žinai, Realyn,- trūkinėję žodžiai, neužbaigė sakinio, draugė pravirko, valydama byrančias ašaras, žalios antklodės kraštais. Tikriausiai turėjau kažką pridurti, tačiau guosti žmonių nemokėjau. Žengiau arčiau jos lovos, sugriuvau į krėslą kaip kortų namelis ir toliau drastiškai tampiau megztinio rankoves, pešiojau siūlus ir mažulyčius pūkelius.- jų klausimai menkino, balsai negailėjo, plojo ir čaižiai diskutavo. Tikriausiai aš viso nusipelniau, kadaise juk būčiau pasijuokusi iš to ir numojusi ranka.

- nebūtum.- pridūriau vos vieną vienintelį žodį, žvilgtelėjau į draugę, kuri spoksojo į lubas. Pravėrusi palatos duris sesutė įžengė į palatą, susirinko tuščias lėkštes ir paminėjusi, kad viskas bus gerai, nuskubėjo koridoriumi. Po vienintelio žodžio, apie kurį mąsčiau pastarąsias sekundes, kol sesutė rinko lėkštes, svaigiai galvojau aplinkkelius. Tačiau negalėjau susitaikyti su mintimi, kad mano draugė išprievartauta. Tą vakarą, kai laiminga ir pasipuošusi gražiausiais atsivežtais drabužiais išsiskubėjo į parankę įsikibusi vaikinui. Tą vakarą, kol mano draugę kankino, aš sėdėjau ir maniau, kad tas vakaras toks ypatingas, toks nuostabus - šalia manęs sėdėjo vaikinas, mokęs valgyti spragėsius kiniškomis lazdelėmis, skirtomis dailiai kramsnoti sušį. Dar tą vakarą, grojo muzika per vos veikiantį, kiek kreivokai pakabintą televizoriuką, kur sykį pasirodė net Blink-182 grupė sudainavusi naują hitą.

- tikriausiai dėl to ir nebenori būti mano geriausia draugė,- Andrea atsisėdo, ramiai nusivalė ašaras ir kažkas pravėrė duris.- manau, turėtum jau eiti.- burbtelėjo draugė, dar syk pažvelgdama į laikrodį vėliau spiginančiomis akimis žiūrėjo į duris tarsi norėjo jose pradeginti skylę.

- kodėl?- stojausi nuo minkšto, kiek jau įdubusio krėslo, žvilgtelėjau ir aš į laikrodį. Tačiau viskas atrodė įprasta, kaip buvo ir prieš kelias minutes. Dar trūko tiek nedaug ir būčiau pamaniusi, kad grįžo senoji Andrea.

- tiesiog.- šiepėsi melaginga šypsena. Į palatą kažkas pasibeldė, netrukus nulenkę rankeną pravėrė truputi duris, norėdami įsitikini ar teisinga palata. Pamatę tinkamą žmogų, atlapojo plačiai duris. Čia buvo Andrea tėvai, kuriuos ne itin džiaugiausi sutikusi - juk jie gyveno tame pačiame mieste kaip manieji tėvai. Ir jeigu mano tėvai nebūtu tokie išdidus tuomet esu garantuota, kad visas miestelis žinotų apie mano pabėgimą.

Ir galėjau akimirkai pagalvoti, kad iš ties - jie žino.