Small town dreamer (LTU) /l.t

Trisdešimt.

Po.

Žmonės tokie liūdni Aliaskoje. Kad akimirka ir pati noriu lėkti į depresija stačia galva, lygiai po tada kai išsiskyrei su manimi. Galbūt ir skambėtų taip juokingai, bet aš tau rašau laiškus, kurių tikriausiai taip niekada neišsiūsiu. Ir mažytė rašiau laiškus, tačiau jie buvo tada tik paprasti laiškai, nereiškiantys ypatingai daug. Galbūt ir dabar man suaugus, jie nieko nereiškia kitiems, gal po kurio laiko ir man tai nereikš nieko, gal išvis užmiršiu, kad kada juos rašiau ir stengiausi visą sudėti į paprastus žodžius.

Aliaskoje, žmonės tokie nusiminę, vaikščiodami gatvėmis retsykiais net nepakelia galvos aukštyn, tarsi priekyje nebūtų kelio ir jiems visiškai nesvarbu kokia bedugnė gali būti priekyje. Kiti rėkia į savo mobilius, aršiai ir riebiai keikiasi. Todėl bandžiau suteikti sau džiaugsmo, manydama, kad nusipelniau bent trupinėlio jo. Tapau savanorė prieglaudoje su iš laimės šokinėjančiais gyvūnėliais, kai kas nors juos paglosto, kai kas nors išleidžia iš plieninio grotuoto narvo kaip iš belangės už nusikaltimus kurių jie nepadarė. Kaip tu jaustums ten gyvendamas? Per akciją, padėti jiems surasti namus, kepiau keksiukus su receptu kurį vienintelį temokėjau. Dalinau praeiviams, vėliau grįždami pro šalį, gyrė jų skonį. Ir nepatikėsi, tikrai jaučiausi laiminga, niūrioje Aliaskoje."

Uždengiau dėžutę, perrišdama kaspinu iš siūlų ir sugrūdau į vieną iš virtuvės spintelių, tarsi saugodama, kad kažkas supras, kad elgiuosi neteisingai. Suskambėjo gailus skambutis, užsikirtęs ir nunykęs vidurį skambėjimo ir po akimirkos dar pasibeldė. Septintą vakaro, užkampyje kuriame gyvenau, kur varvekliai it sargybiniai atakuoja ne tik saugomąjį tačiau tave užgriūna iš pasalų vos iškišus nosį pro duris.

- Realyn!- už durų šaukė balsu vaikinas, kurį surasti prie savo namų durų nesitikėjau.

- ko tau reikia?- pravėrusi duris ir iškišusi galvą, neketinau įsileisti nepažįstamojo į vidų. Ir man buvo visiškai nesvarbu, kad vaikiną pažinojau.

- nepakviesi puodelio kavos?- plačiai besišypsojo, tarsi būtume geriausi draugai nesimatę daugybę metų, tačiau niekada nenustoję bendrauti.

- aš tavęs nepažįstu.- stūmiau mintis šalin.

- Realyn, manau tu mane prisimeni. Juk mes susipažinome saloje.

Už vaikino nugaros, jau sutemęs vakaras ir buvo visiškai nemandagu jo nepakviesti užeiti. Bet įsileisti į vidų jo nenorėjau, jaučiausi prasikaltusi, tarsi žmonėse galėjau įžvelgti, kad jie kaltino, kad skaičiau buvusios čia gyvenusios merginos laiškus vaikinui. Ir jaučiausi tarsi jis žinotų. Ar jis pažinojo Aliaską?

- ko tau reikia?- kiek atlapojau duris, išleisdama namo jaukią šilumą, su ore tebeskraidančiais dažų kvapų likučiais. Užėjęs apsidairė po tuščią erdvę, kur nebuvo baldų, kur tabalavo ant kėdės kelios dažų skardinės.

- ankščiau, čia gyveno Aliaska. Tikriausiai ji nustebtų, kaip tu atgaivini šią vietą.

- pažinojai tą merginą?- norėjau tuoj pat išpešti viską ką žino.

- visi ji pažinojo. Dėl to ir vadino Aliaska.

- ką turi omenį?- mažoje virtuvėje, pilsčiau į puodelius karštą vandenį, garai sklido po visą kambarėlį ir į viršų, ten ir išsisklaidydavo.

- žinai ji buvo ta kuri bandė kažką keisti. Kai pirmą kartą ją išvysdavai, pamanydavai, kad ji įnoringa, kad ji netokia, kokia norėtum laikyti drauge. Tačiau geriau pažinus ji buvo geriausia mano, šio miestelio pažinota mergina. Ji taip norėjo visiems padėti.- du šaukštelius įsidėjo cukraus, greitai ėmė maišyti.- todėl ir praminė ją Aliaska. Kaip ir tikroji Aliaska - manai kad tai šalta klampynė, kur šaltukas ištisus metus spaudžia iki trisdešimties šalčio, tačiau vos atvykęs, vos sulaukęs Aliaskos vasaros, supranti, kad viskas kitaip nei manei.

- ar aš tikrai panaši į ją?- rankos drebėjo, nenorėjau būti panaši į kitą žmogų, kuris visiškai skyrėsi nuo manęs.

- kai pirmą kartą išvydau - tą vakarą prie laužo, sėdinčią, kai tave apšvietė ugninga šviesa, jaukiai besidairančią, kiek išgąsdintą, pamaniau, kad suradau Aliaską. Ir net nenumanai, koks nusivylimas radosi, kai tave pristatė. Dar ilgai, dar kelias dienas įtikinėjau save, kad tai tikrai ne ji.

- tikrai?

- taip.

- kas jai nutiko?- nenorėjo išgirsti žodžių, kad ji žuvo, kad kažkas jai nutiko.

- nieko. Ji nebenorėjo būti Aliaskoje. Sėdo į traukinį ir išvyko.- viskas buvo per daug paprasta.

Mes tylėjome kelias minutes, aš dairiausi po kambarėlį, nežinodama kaip ko nors mandagiai dar paklausti, jis gėrė arbatą, retsykiais dar pamaišydamas ją.

- kodėl tu nenori su manimi kalbėti?- jo balso tembras nepasikeitė, kalbėjo taip pat, lyg tada saloje.

- nes aš tavęs nepažįstu.

- žinau, kad prisimeni. Juk tai aš Robert, Louis draugas. Tiesa, kaip tau sekasi su Louis?