Small town dreamer (LTU) /l.t

Dvylika.

Prieš.

Buvo kiek po vidurnakčio, kai sėdėjau žiūrėdama į mažą televizoriuką. Andrea nebuvo grįžus, todėl kai kažkas pabeldė į duris išsigandau kaip reikiant nes Andrea raktus turėjo. Apsimesti miegančiai nebebuvo laiko iš televizoriaus sklido garsus kalbesys, o ir šviesos pro užuolaidas puikiai išdavė mane. Neliko nieko kito kaip lagamine susirasti dujų balionėlį, gautą per gimtadienį ir tikėtis, kad dar mokėjau muštis, kaip buvusi boksininkė. Bildesys nesiliovė, tyliai sliūkinant prie durų, bandžiau surasti sąrašą žmonių kurie galėjo belstis į duris vidurį nakties. Tačiau radau tik vieną ar du žmonės, kurie maniau galėjo būti tik tempiantys nusigėrusią Andrea. Tačiau ji taip nenusigerdavo ir to nedarydavo arba staiga kažkas joje būtų pasikeitę. Ir kai nedrąsiai pravėriau duris, išvydau besišypsantį vaikiną, sutrikau.
- įsilaužėliai į duris nesibeldžia,- praverdama plačiau duris ir už nugaros paslėpdama dujų balionėlį, džiaugiausi, kad tai nėra tikri įsilaužėliai.
- ir neatsineša sušių.- pritarė man Louis, rankoje laikė maišelį iš kinų restorano.
- tu ruošiesi mane nunuodyti?- Louis kiek stumtelėjo mane į šoną, užeidamas į vidų ir uždarydamas duris po savęs.
- taip.- pavartė akis.
- nemaniau, kad kinų restoranai dirba taip ilgai.
- pirkau prieš kelias valandas.
- aš neturiu mikrobangų krosnelės, sudeginu maistą keptuvėje, o verdant viskas išbėga, nesiruošiu niekaip šildyti sušių.- uždengdamas delnu mano burną, jis juokėsi.
- Realyn.- bandė nebesijuokti, tačiau vėl ėmė kikenti.- sušių niekas nešildo. Jie ir taip žali. Tiesiai šviesiai pasakiau, kad tokio dalyko neketinu valgyti kuris apibūdinti galima buvo naudoti žodį - pusiau gyvas, tačiau Louis ėmė ginčytis kartu, sakydamas, kad gyvenime turime viską išbandyti, turiu, ne privalau, paragauti bent sykį ir šito dalyko. Prieš mane buvo lėkštėje vienas gabalėlis sušio, rankoje laikiau du pagaliukus.
- mes sėdime čia penkiolika minučių.- atsidusdamas ir pats pradėdamas valgyti sušius, pažvelgia trumpai į mane.
- aš tikrai nenoriu šito daikto.- po stalą imu "vaikščioti" lazdelėmis, tačiau mano rankas sustabdo Louis. Su kėde prisislenka šalia manęs.
- nori padėsiu tau?- paimdamas iš mano rankų lazdeles juokiasi.
- aš nenoriu,- ranka parodau į lėkštę, keistų dalykų. Louis taria, kad užsimerkčiau, įsižiočiau ir užsikiščiau nosį. Kai dar pasiginčijusi užsimerkiu, įkvėpiu ranka užspausdama nosį ir atsimerkiu, po kelių sekundžių pajuntu sušio suktinuką burnoje. Maistas, visai kitoks nei tikėjausi. Žuvis nebuvo siaubingai neskani. Buvo pakenčiama.
- skanu?- grįždamas į savo vietą, laukia atsakymo.
- buvo vidutiniška. Bet ketinu valgyti ir daugiau.- jis suploja rankomis, džiaugiasi įveikęs mane. Kruopščiai mokiausi, teisingai valgyti su pagaliukais, kartais nukritus į lėkštę atgal visam sušiui, kuris taip greitai neatsisukdavo, Louis tyliai juokėsi. - aš pradžiamokslė, nesijuok.- pagrasindama pagaliuku it špaga, kokias turėjo Zoro, pati prapliupau juoktis. Pagaliau suvalgius visą sušį, vis dėlto suabejojau, kai pasidarė kiek bloga - visa žuvis akimirka ketino lipti atgal pro gerklę. Bet penkias minutes abejodama, tačiau vis tik pasiruošus mauti į tualetą, nusiraminau kai žuvis pasidavė.
- tikiuosi patenkintas.- grįždama į virtuvę, tariau vaikinui. Telefone, kurį laikiau buvo kelios piktos žinutės iš buvusio vaikino ir jo šutvės. Jie teiravosi, kodėl slapstausi, kodėl nepasirodau mieste. Ignoravau, kaip ir kitus kartus, kai jie rašydavo net grasinimus. Tiesą sakant, jie buvo pavojingi. Ne kartą jis buvo besigyręs papjovęs žmogų, tačiau tada jis buvo nusitašęs, kalbino savo ranką, tarsi tai būtų atsiras žmogus ar asmenybė. Ne sykį jis buvo sumušęs, vieną vaikiną kuris retsykiais norėdavo su manimi pasikalbėti ar pagelbėti su pamoka kurios nekenčiau ir išvis nė nesimokiau. Andrea dar nebuvo grįžus, tačiau nė nerimavau, kad jai kas galėjo atsitikti - ji buvo su Biliu kuris buvo slapčia ją įsimylėjęs. Na gal ir slaptumo ir nebuvo jokio. Andrea nutuokė to ir mėgavosi kas kartą daužydama jo širdį, meiliai kalbėdama su kitu vaikinu. Kad ir kaip ten kuris kurį skaudino, tačiau Bilis ją saugojo.
- nori pasivaikščioti?
- man ryte į darbą. Aš eisiu miegoti.
- tik pasakyk man vieną.- rankomis, apglėbė mano rankas. Nesupratau ką jis daro, kai staigiai atėmė iš manęs telefoną. Džiaugiausi, kad iš netikėtumo paspaudžiau užrakinimo mygtuką, pareikšdama, kad ir ką jis būtų sugalvojęs - mano telefonas turėjo slaptą ir suktą užraktą.- ką būtum veikus jei nebūčiau užsukęs?- bandė atrakinti mobilų.
- tikriausiai apglėbus spragėsių dubenėlį, būčiau žiūrėjus filmus apie kuriuos nėra girdėję, net filmų režisieriai. Nors nemėgstu žiūrėti filmų, tačiau kaip tik tai ir būčiau darius, padeda užmigti kartais.- trumpam pažvelgė į mane pakeldamas antakį, tarsi tikslindamasis ar gerai išgirdo.
- verti mane, tave nusivesti į filmą?
- kodėl?
- na, kai pasakei, kad nemėgsti sušių, nusprendžiau priversti tave pirma jų paragauti.
- aš filmus galiu žiūrėti. Tik man tie neįdomus. Greičiausias būdas nemigai gydyti.
Stvėręs mano skrybėlę, kurią buvau pakabinusi ant kabliuko netoli durų, uždėjo ant galvos ir išsivedė naktinio pasivaikščiojimo.
- Realey?- tamsoje kažkur girdėjau pažįstamą balsą, apsidairius mačiau ateinantį Bilį. Žmonės visaip mano vardą sakydavo. Ir taip buvo geriau, nes tikrojo aš nemėgau.
- labas.- rakindama duris, truputi svarsčiau jei Andrea ne su Biliu, kur tuomet ji dingo?
- ar tu jau girdėjai?- Bilio balsas buvo toks tylus, tarsi pats vaikinas būtų palaužtas ir nerandantis sau vietos.
- ką?
- Andrea ligoninėje.- sustojau rakinti duris, kurių spyna ėmė kirstis. Žiūrėjau tai nuo Bilio iki durų, tai nuo Louis iki durų.