Small town dreamer (LTU) /l.t

Keturiasdešimt keturi.

Prieš.

- vadinasi, pasiliksi šioms likusioms dienoms?- sėdėjau ant Andrea lovos. Pati ji rusėsi po spintą, ieškodama megztinio kurį jį buvo įsitikinusi, kad atsivežė. Skubotai ruošėsi į pasimatymą ir aš negalėjau patikėti, kad taip greitai Andrea atsigavo: po tokio sumautai siaubingo įvykio, beveik kiekvienas dar ilgai lindėtų psichologės minkštoje kėdėje ir dar daugybę metų gailėtų savęs ir savo gyvenimo. Bandžiau neleisti savo smalsumui laimėti ir užkopus mane gerkle imti ir paklausti tokių dalykų - galėjau ir pati suprasti, kad nė vienas nenori kalbėti apie užgniaužiamas mintis. Tikriausiai nė vienas neateitų prie tavęs, tarstelėjęs kad nori išsipasakoti visą savo gyvenimą, visas nuoskaudas. Ir be jokio kartėlio, be jokio gerklėje susidariusio gniužulio ir dėl kažkodėl staiga pradėjusių ašaroti ašarų imtų ir išklotų visą savo gyvenimą ir visas baisiausiai liūdnas nuoskaudas. Todėl žmonės patys supranta, kur yra užbrėžiama linija, tarp frazių "kalbame" ir "draudžiama apie tai net užsiminti".

- su kuo eini?- paklausiau, daug sykiu kartoto klausimo.

- su vaikinu.- ištraukusi iš spintos megztinį norėjo save įtikinti, kad ir šis nėra bloga išeitis.

- tačiau kokiu?- grįžome prie tų pačių klausimų.

- nepažįsti.- galiausiai pasakė kaip atsakė prieš kelias minutes kai klausiau prieš tai. Andrea, nenorėjo, pasakyti galbūt pyko ant manęs. Ir visiškai žinojau, kad ji turi visiškai pilną net privalomą teisę pykti ant manęs.

- gerai.- neapsikentusi atsistojau nuo jos lovos, žadėdama dingti iš jos kambario.

- o tu? Kur nors eini?- numetusi megztinį ant žemės, toliau bandė susiieškoti savojo megztinio kurios staiga jai labai išsireikė.

- su Louis. Einame į muzikos parduotuvę. Tikiuosi, kad rasiu nusipirkti taip laukiamos vinilinės plokštelės.- bandžiau nesišypsoti, tačiau šypsnio negalėjau sulaikyti. Aš nelabai stengdavausi rakinti nameliūkščio duris, todėl galėjau lengvai pasakyti, kad į nameliūkštį kažkas užėjo. Tai galėjo būti arba Andrea laukiamas vaikinas, arba Louis.

- Ryn?- pašaukęs, Louis stovėjo, užsidėjęs akinius nuo saulės, netvarkingais plaukais ir miela šypsena.- eime?- skubotai nusiėmė akinius. Iš savo kambario išlindusi Andrea, draugiškai pasisveikino su Louis.

- Andrea, būk atsargi, gerai?- tariau draugei, uždarydama namelio medines duris ir nulipdama mažus laiptelius. Andrea trankiai atidarė duris, jos pykčio akys nenuleido žvilgsnio nuo manęs.

- kodėl, Realyn? Tik dėl to, kad mane išprievartavo dabar turi man priminti?- ji rėkė, pykčio akys degino skylę mano galvoje.

- Andrea ne tai.- nors tai buvo visiškai tas. Man buvo baisu matyti palaužtą Andrea ir dar geriausią draugę.

- žinok, Realyn net jei galvoji kokia esi nuostabi,- norėjau nusijuokti ir paklausti ar neprisimena tų dienų, kai savęs nekenčiau labiau nei pas didžiausias mano sutiktas priešas. Ar Andrea per kelis metus, būnant mano geriausia drauge staiga ėmė ir pamiršo kokia plona linija tarp normalios Realyn ir tos po sudaužytų svajonių.- sumautai, tokia nesi. Net jeigu stengiesi įrodyti, kad turi gražiausius santykius su garsia žvaigžde, galbūt pats metas sužinoti visą tiesą?- žiūrėjau į draugę ir dabar galėjau suprasti, kad Andrea mane matė. Žinojau, kad ji tai pasakys Louis. Ir nebūčiau ant jos pykusi, kai buvau tokia siaubinga draugė. Visi nori keršto, visi ketina kerštauti net būdami tavo geriausiais draugais.

- mačiau, kai vakar bučiavaisi su Robert.- Andrea kvailai įsišiepusi žiūrėjo į už manęs stovintį Louis. Neketinau neigti ir būčiau prisiėmusi visą kaltę ir viską padariusi, kad rudaplaukis būtų atleidęs man. Mėlynakis tylėjo, o atsisukti nedrįsau. Bet jaučiau, kad šaltais skruostais rieda karštos ašaros su delnu braukiau jas nuo skruostų.

- Ryn?- jo balsas nebuvo piktas, o atrodo, kad jis tiesiog bando susitaikyti.

- aš atsiprašau. Aš nežinau kaip tai nutiko, aš jo beveik nė nepažįstu. Aš to visiškai nenorėjau.- norėjau prisipažinti ir visiškai ketinau tai pasakyti pati, o ne Andrea pagalba.

- nebūk tokia nuogąstaujanti, Realyn.- draugė dar turėjo daugiau ko pasakyti.

- ką?- žiūrėjau į draugę. Nuo ašarų viskas aplink liejosi, kad galėjau pasakyti, kad panašiai jautiesi visiškai neišsimiegojęs.

- tau tikrai reikėtų lankytis socialiniame tinkle.- kvailai išsišiepusi draugė juokėsi.- juk jis turi merginą.- niekada nepagalvojat nuo kiek žodžių, gali girdėti kaip dūžta visos viltys ir visas gyvenimas. Man užteko paprastų keturių žodžių sudėliotų į vieną sakinį. Keturi žodžiai kurie prilygo pasakymui iš mylimo žmogaus, kad jis niekad tavęs nemylėjo. Tikriausiai taip ir supranti, kad buvai įsimylėjęs - aplink visi stiklai dūžta, rėmai krenta ir nučiuožia į žemę, o aplink pasidaro tuštuma. Tu stovi visos griūties vidurį. Niekas nepranešė, neįdavė į rankas brošiūros apie pasaulio griovimą, kai esi ganėtinai laimingas. Kaip ir norėtum kažką apkabinti, bet senojo žaislinio meškino nepasiėmėme. Sudužusiu gyvenimu, subyrėjusiu pasauliu, apibūdinčiau visą netikusį pasaulį po to, kai tokiais niekingais būdais supranti, kad esi įsimylėjęs.

- prašau, Ryn. Neverk.- tikriausiai žmonėms buvo apgailėtina žiūrėti į mane. Bet trūko tik dviejų žodžių ir būčiau jam atleidus - mano noras mylėti buvo aukščiau visos baimės būti išduotai ar įskaudintai.

Tačiau jis tylėjo. Pasisukau į Andrea, stebėjusią ir žiūrėjusia su didžiausia kada nors buvusia šypsena.

- kodėl Andrea? Kodėl dabar?

- ar nesupranti?- isteriškai purčiau galvą. Darėsi net silpna.- nes aš nekenčiu tavęs. Nekenčiau visą laiką kol buvom draugės. Visuomet norėjai būti svarbesnė už mane. Žinai, kodėl išsiskirdavau su tais vaikinais? Kvailiai manė, kad elgiuosi su tavimi neteisingai. Todėl tu, net negalėtum pagalvoti kaip man gera žiūrėti į tave tokią sugniuždytą ir atrodo sudaužytą širdį.- galėjau kristi ant žemės, prašyti, kad dabar atsivertų kokia nors milžiniška bedugnė ir kristi į ją, kristi ir pasilsėti nuo to.

Neištvėriau ir pasileidau bėgti, padarydama didžiausią klaidą.