Small town dreamer (LTU) /l.t

Dvidešimt trys.

Prieš.

Mažas lietus, dėl kurio nė vienas nerimavom virto didžiuliu lietumi. Jis spaudėsi baltais žaibais putodamas aukso išblyškusiomis spalvomis. Kartu jį sekė ištikimas draugas, griaudėdamas ir prašydamas palaukti savo išblyškusio draugo. Nuo žemės truputi atsimušdavo lietaus lašai, plukdė visą kelią neišsenkančiu vandeniu bent šiandienai. Spėję įbėgti į pastatą, tik truputi šlapoki, laukėm ir pro stiklines duris stebėjom, bėgančius žmones prie kino teatrą.
- o ar aš tau nebuvau sakius, kad manęs čia nesivestum, kai esu nemiegojus?- praleidau šlapius žmones praeiti pro duris, o šie murmėjo kaip dabar grįšią namo. Apsiniaukęs dangus, pritemdė dieną ir nežinojau ar saulė jau buvo panėrusi į jūrą. Ar dabar, jei ne lietus, žmonės būtų rinkęsi stebėti saulėlydžio? Ar vaikai dar būtų statę smėlio pilis, tempdami šlapią smėlį iš išraustos duobės? Ar šunys patenkinti dar lankstytų, gaudydami šeimininkų skraidinamą lėkštę? Ar poros atsisėdusios ir susiglaudusios kalbėtų ištisas valandas? Man niekas neatsakė, nes niekam nerūpėjo tokios baikščios smulkmenos, kurios man buvo svarbios.
- žinau. Bet pasistengsiu, kad tu neužmigtum.- pradėjome eiti į salę. Mano rankose buvo spragėsiai, jis nešė atšaldytą kolą. Norėjau pasiteirauti ar tikrai negausim pagalvių, tačiau ir pati suvokiau, kad minkštų padėkliukų, kurios tik ir kviečia numigti, kino teatrai neduoda ir iš padėties suktis privalai pats. Dėl savo didelio nemėgimo filmo, nė nenutuokiau į kokį filmą mes ėjom - nesidomėjau kokia lentelė pakabinta ant salės durų. Pritemdytoje salėje dar degė aukštai pakabintos lemputės, gelbstinčios surasti vietas, kurios dailiai išraitytos biliete.
- atrodo čia,- įdėjau kolą, paėmusi iš vaikino rankų į dėtuves kėdėse, kad vėliau neišpilčiau. Po tuzino ir dar kelių tuzinų reklamų, per kurias spėjau pamaigyti mobilų, užsižaisdama žaidimo, kuris dar nebuvo spėjęs atsibosti, Louis atėmė iš manęs telefoną iškišdamas liežuvį ir apmėtydamas mane keliais saldžiais spragėsiais. Filmas prasidėjo. Lygiai kaip ir kiti filmai, šis prasidėjo liūto žiovavimu. Nežinau ką tas liūtas norėjo pasakyti. Gal tai buvo jo ir mano sutampančios nuomonės apie filmą, kaskart jam bandant įspėti žmones, kad tai migdo. Galėjo būti, kad jis nori pranešti besiruošdamas mus suryti jei nežiūrėsime šio filmo. Režisieriai turėtų geriau pagalvoti prieš uždėdami šį ženkliuką.
Pritemdytose gatvėse, girdėjosi pirmieji šūviai, garsūs aukštakulnių kaukšėjimai į grindinį, vėsaus oro iškvepiamas garsas. Iš tamsos ir pakampių išniro moteris, gręžiodamasi per petį, nuo jos neatsiliko kaukėtas vyriškis, blizgančiu peiliu rankoje ir kaukėje išpieštu šypsniu. Netrukus moterį ėmė skersti, iš paukščio skrydžio apėmusio visą miestą, girdėjosi paskutinės skausmo, persipynusio su išdavikiška baime, neapykantos ir begalinio gailesčio sau, klyksmas. Ir šis garsas buvo toks gailus, trumpas ir vienišas, dėl priežasties, dėl kurios ji privalėjo mirti. Gal ji buvo auka, o galbūt ji galėjo būti ir moteris sugriovusi kelias šeimas, sudaužiusi mažiems vaikams šypsenas, apgailėtinai siekusi visko ką turėjo kiti. Juk toks jau tas kartus gyvenimas - pirmą tave pasmerkia. Tik vėliau laiko nebegalint atsukti atgal, žmonės ima gailėtis už pasakytus žodžius, už nuteisimą dėl pirmos minties, vos spėjus pasisveikinti su tuo žmogumi ir net kartais už įkvėptą kvapą. Kartais gyvenime gailiesi visko, gailiesi išsekęs, pavargęs ar nusilpęs, bet žadėdamas už dužusio jausmo išnykimą viską. Ir kas iš to? Iš akių byrančios ašaros, vidinis lietus, visas vidinis klykiantis "aš", nepajaučia nieko. Nes gyvenimas nebuvo ir nebus paprastas. Ir jo suprasti neįmanoma nė būnant girtam.
- nemiegok,- kuo tyliau sukikenęs į rankas įdavė kolą, kad kiek prasiblaškyčiau.
- sakiau tau,- dar tyliau atsakiau jam. Kai filmas įsibėgėjo, rodydamas ir pasakodamas apie šeimą, turinčią gabų sūnų, norintį tapti meistru statančiu nepaprastas statulas – išraiškingas ir grakščias, kad akimirka užsižiūrėjęs į spalvotą figūra, pamanai, kad tai beprotybė, bet žvilgsnio niekaip negali atitraukti. Jo rankose Lego kaladėlės pavirsdavo meno kūriniais. Bet jis užaugo, užaugo senos paauglio svajonės, jas nusinešė surūkyta žolė, išgertas alkoholis, paskutiniame degtinės butelyje nuskendo gyvenimas. Sunkioje menininko dalioje ėmė skęsti menkas noras gyventi ir už maišelį žolės jis galėjo padaryti viską. Ką jis ir darė – puolė žmones, nužudė moterį. Jis darė - pamiršdamas vaikystėje mėgtas Lego kaladėles, kurias nė vienas keikia, netyčia ant jų užlipus. Ir paauglišką, plastmasinį savotišką molį. Iš kurių kūrė meną, kurio dar niekas nebuvo kūręs. Visas rankomis sukurtas stebuklas taip ir liko jo senajame kambaryje ir dalis nebaigtų statyti palėpėje, uždengti senu uždangalu į kurį susigėrė tuntai dulkių.

- buvo ganėtinai įdomu.- žiovaudama, baigiau išgerti kolą mums išeinant iš salės, kur užsidegusios šviesos rodė kelią iki durų.
- taip ir maniau, kad tau patiks.- paėmė iš mano rankų tuščią plastmasinę stiklinę ir įmetė ją į šiukšlinę kartu su tuščiu spragėsių pakeliu.- reikia tau tik surasti žanrą kuris tau patinka.
- Louis, tu mane žadinai tris kartus, aš visą filmą pražiovavau ir pasakiau žodį "ganėtinai",- prapliupus juoktis, ėmiau ginčytis su šalia manęs einančiu vaikinu. Sustojome tik prie stiklinių durų, už kurių pliaupė lietus, manyčiau dar stipriau nei prieš tai.
- ką darysime?- primerkiau vieną akį. Negalėjome bėgti, nes didelė tikimybė būtų buvusi šviežiai mus paskrudinti, o eiti per lietų ir permirkti kiaurai nenorėjome, nes rizikuotume likusias atostogas kosėti gulint lovoje, apsivilkus trisdešimt megztinių panašiai kiek lauke būtų šilumos. Taip pat netryškau noru sėdėti ir čiaudėti kas antrą žodį.
- čia yra kavinė. Eime?- mėlynomis akimis, dairėsi po kino teatro vestibiulį, kuriame kaip ir pridera, dėl nežinia kokios neaiškios priežasties vyravo viena spalva – raudona. Raudonas kilimas, vyšninės sienos, blankiai raudonos durys ir stalai. Net aksominės virvės, ant kurių kabėjo ženklas "Riyw&Viyh kino teatras visiems" kur pripiešta beždžionėlė per petį metanti banano žievę. Tai beveik ir buvo visos kitos spalvos esančios ten.
- žinoma,- visiškai netryškusi noru klampoti per išbrinkusią žemę nuo vandens, balas didesnes nei Atlanto vandenynas bei sušlapti vos iškišus nosį pro duris, todėl džiaugsmingai sutikau. Nusekiau vaikiną iš paskos, nelabai žinodama į kurią pusę eiti. - čia ledainė.- įeidama norėjau pataisyti jį, tačiau jis pasisuko į mane, norėdamas klausti.-sakei, kad kavinė.-bumbėjau, nežinodama kodėl išvis tai pasakiau. Louis sukikeno, temdamas mane, kad galėtume išsirinkti ledų.
Nenorėjau pripažinti, nes puikiai žinojau, kad Louis prikalbintų valgyti ledus, tačiau ledų išties aš nemėgau. Nemėgau lygiai taip pat, kaip ir žiūrėti filmų. Su skoniu viskas buvo gerai, tačiau sykį ta pati pusseserė su pusbroliu, kurie versdavo mane žiūrėti siaubo filmus, drebančiomis rankomis laikant antklodę iš po kurios stebėdavau baisiausius filmus, privertė suvalgyti iškarto vienuolika porcijų mano nemėgstamiausių karamelinių ledų. Po to aš atsidūriau ligoninėje su skaudančia gerkle vidurį karštos vasaros. Aišku kai išėjau iš ligoninės buvo beveik besibaiginėjančios atostogos, todėl dar labiau buvau įpykusi ant pusseserės ir pusbrolio. Žmonės šio dalyko nežinojo - puikiausiai slėpiau savo nenorą valgyti ledus nuo pat to laiko kai išėjau iš ligoninės - dažniausiai tiesiog nemanant žmonėms aš juos išmesdavau ar įveldavau kam nors į plaukus tarsi pokštą. Ir žmonės nesuprasdavo, kad tai darau gana dažnai.
Lyti nenustojo, lietus bildėjo į stiklus, žmonės iš toli murmėjo apie siaubingą liūtį. Kino teatras žadėjo užsidaryti. Žmonės vadovybės prašė, kad leistų pasilikti, šie atsakingai pareiškė, kad žmones jie supranta ir gavę net tokius nurodymus nuo savininko jie leido pasilikti visiems. Ledainė užsidarė, tačiau dirbę žmonės taip pat pasiliko pastate.
- žinai, man patinka taip sėdėti - tiesiog dairaisi į žmones, galvodamas ar turėtum juos pažinoti.- mes sėdėjome ant žemės, toliausiai nuo visų žmonių, tačiau galėjom visus stebėti. Man truko miego taip siaubingai, kad atsirėmus į vaikino petį, beveik miegojau. Louis tylėjo, tarsi apie kažką būtų stipriai galvojęs.
- mes galime čia pasilikti per naktį.- jo balsą akimirksniu užgožė griaustinis, pro durų langus matėsi blykstelintis žaibas.
- nieko baisaus.- žmonės ėmė kalbėti vieni su kitais susibendrauti, pasakoti apie save taip nuoširdžiai, kad galėjai įtarti, kad jie taps draugais. Taip ir tampa geriausiais draugais, kai sutinki žmogų situacijose, kuriose nemanai, kad išvis įmanoma užsibūti, kaip įmanoma užstrigti. Bet mes užstringam, susipažįstame su naujais žmonėmis, naujais charakteriais ir asmenybėmis. Ir tai kartais teisinga, kartais išmintinga ir kartais tai reikalinga.
- mes galėsim kalbėti per visą naktį.- netikėtai suprunkščiau, vos galėdama išlaikyti atmerktas akis - siaubingai norėjau miego. Griaustinių garsai mane ramino, žaibai užmerktoms akims netrukdė ir net vaikinas, kalbomis bandantis pažadinti mane, šią akimirką netrukdė.