Small town dreamer (LTU) /l.t

Dešimt.

PO.

Rankos pačios įdavė raktus nuo namuko ir Noreen, padėjo man iki kelto nusigabenti savo lagaminus. Moteris linktelėjo, palinkėjo sėkmės gyventi kitur, atsako jai palinkėjau laimės šiame namuke. Name nepalikau raštelių, visus juos sudėjau į dėžutę, nežinia kodėl sutalpinau ir į lagaminą. Galbūt man reikėjo įrodymų, kad viskas baigta, kad tai ne slogus sapnas dėl stipraus lietaus už lango. Per vietomis įtrūkusį grindinį, ratukai vis strigo, užkliūdami už kokio atsikišusio akmens, tarsi dar kažkas mane laikė, surištą su šia sala. Bet nebebuvo nieko, turėjau išvykti į žemę kur įkaitusią pasąmonę atšaldytų nuolatiniai šalčiai. Laivas skrodė per jūrą negailestingai toldamas nuo salos, kuri kas kartą vis mažėdavo, tarsi tai ne aš būčiau tolus, o ji. Į nugarą įvarydavo išsyk išnykstančius kruvinus bespalvius randus.

"Mano jūra, mano sapnai
Mano svajonės ir didieji skausmai
Aš palieku jus čia
Kaip visas svajones, aš palieku jus dėl aušros karčios.

Mano jūra, o mano sapne
Išdrįs banguoti
Drąsiai ir gyliai
O mano sapne, kur dingai?
Ar jūra čia, ar tik sapnai?"

Plaukiant didžiuliu keltu, viduje palikusi savo lagaminus, stovėjau prie turėklų, žvelgiau į tolstančią salą, o muzika per garsiakalbius nenustojo plėšusi, senos jūreivių dainos, skausmingai atsisveikinant su brangiausiąja jūra. Slapčia ir aš nubraukia ašaras, kartu su senaisiais jūreiviais, žvejais ir paklydėliais, ieškančiais namų.

"O jūra, o brangiausia jūra", vis iš krūtinės, iš širdies jūreiviai plėšė dainą. O jai pasibaigus, pasidarė taip tuščia. Lyg patys keltu plaukiantys žmonės, staiga tapo kitais - persikreipė jų veidai, ėmė dairytis, lyg tikrai prarastų pačią brangiausią jūrą, kurią kada nors turėjo. Tarsi ir iš jų buvo kažkas atimta. Lyg sala išties būtų buvusi stebuklinga. Ir išvykstant iš jos - išties būtų stebuklo netekimas.
- labas,- prie manęs, pasirodė tas pats vaikinas su šuniu, ilgai nelaukęs atsirėmė į turėklus šalia manęs. Šuo paklusniai sėdėjo šalia jo, retsykiais iškeldamas galvą ir pauostydamas orą.
- labas.- atkartojau tarsi aidas, klausiausi vėl užleistos raminančios dainos per garsiakalbius.
- kodėl verki?- mįslingai žvelgė į tolį. Beribį horizontą prieš mus ir neryškius nežinomus kontūrus.
- daina,- kvailai veptelėjau supratus, kad verkiu dėl dainos.
- visi skirtingai jaučia dainą. Ne visus pravirkdys tos pačios dainos. Vieni gali verkti klausydami jausmingiausių dainų, kiti pravirkti nuo paprastos lopšinės.
Jo žodžiai kaip niekad, buvo vertingi gydyti žaizdas, tačiau jos labiau viską daužė. Jau buvau girdėjus panašiai skambančius sakinius. Ir sakęs žmogus, kalbėjęs apie žmogiškus jausmus vėliau pats užmiršo juos. Taip žmonės ir skaudina kitus - vieną akimirką prisiekinėję, niekad taip nepasielgse, kitą sekundę iš visos doros širdies ginsis, kad niekada nebuvo taip sakęs.
"O jūra, o mano jūra", mintyse blausiai išliko dar tie patys žodžiai. Po poros valandų, taip stovint prie turėklų, retsykiais pasižvalgant į vaikštančius žmones, laivas prisišvartavo prie uosto, ėmė lėtai išleidinėti po vieną žmogų.

Pasiekti oro uostą, su visais lagaminais - sunkus reikalas, tačiau įveikus, skubėjau atiduoti visą bagažą į jo vietą. Lėktuvas nusileidęs ir ant žemės tupėti ruošėsi dar pusvalandį, po truputi jau buvo įleidžiami keleiviai, norintys kuo greičiau dingti iš šios vietos, norintys vykti kuo greičiau į vietas kuriose buvo laukiami, kur bus sutikti iškėstomis rankomis. Arba vykti ten, kur tavęs nelaukė niekas, niekas prie jų nepribėgs, nepasakys, kad džiaugiasi jok atvykai, kad lėktuvas nusileido sėkmingai. Mane įleido, kai jau pusę žmonių buvo sulipę ir užsiėmę savas vietas. Mano vieta įsipainiojus tarp vidurio, iš vienos pusės ruošėsi sėdėti senyva moteriškė, kitoje išsiviepęs vaikas, tabaluodamas kojomis, retsykiais užtaikydamas koja trenkti į prieš jį esančią kėdę. Langas į dangų buvo toli nuo manęs, galėjau pasidžiaugti, tik šviesa kabančia virš mano vietos. Stiuardesės ėmė vaikščioti, siūlydamos ant padėklų nešamus mažyčius riešutų pakelius, užklaustos atsakydavo apie šiltus patiekalus, kuriuos bet kas galėjo užsisakyti. Iš priekio atsisuko paauglys, grasindamas susidoroti su vaiku, sėdinčiu šalia manęs, jei jis drįsiąs nenustoti spardyti sėdynės. Patempęs lūpą, vaikis sunėrė rankas, sudrausmintas vos įstengė laikytis nepravirkęs. Moteriškė kitoje pusėje, kuitėsi savo rankinėje, kol pati iš kišenės krapščiau ausinukes. Kelionė dar nespėjo prasidėjo, o man jau trūko nebedaug, kad imčiau ir išprotėčiau.

(a.ž.) Labai dėkoju, kad skaitote! :)