Small town dreamer (LTU) /l.t

Keturiasdešimt šeši.

Žvilgsnis nukrypo į mano akis. Neskubėjau kviesti į vidų, o spurdanti širdis iš didžiulės laimės, nesusipratimo žadėjo šokti lauk, sušokti greitą ir pakylų šokį ir vėl grįžti pas mane.

- galiu užeiti?- ranka nuo galvos nustūmė kapišoną.

- žinoma,- pasitraukiau kiek nuo durų. Jis užėjo į vidų įnešdamas truputi sniego nuo batų. Tikėtosios šilumos namelyje nebuvo. Nulenkusi rankeną, užvėriau medines duris.

- užrakink duris. Tu visuomet pamiršdavai tai padaryti.- jis pažinojo mane mažiau nei mėnesį ir galėjo pasakyti daugiau nei aš apie jį. Vėl pasukiojau spynoje raktą trakštelėjimais patvirtindama, kad namo duris užrakinau.

- Louis, tu neatsakei man. Kodėl tu čia?- tylėdamas dairėsi po kambarėlį, kuriame buvo.

- klausyk, aš vykau čia.. septyniolika valandų. Gal galiu kur pailsėti?- jo nuvargęs žvilgsnis, nežiūrėjo į mane ilgiau nei kelias sekundes. O kas galėtų į žmogų žiūrėti ilgai, kai jo siaubingai neapkenti. Įsivaizdavau, kad virš mūsų kūnų, atsiranda du maži pokalbių langeliai. Kaip mačiau daugybėje nuotraukų internete: mano langelis tikriausiai ryškiai oranžinis, o viduje baltu simboliuku apibrėžta mano beprotybė - tikriausiai sudužusi širdutė. Vaikino stovinčio šalia manęs - raudonas su baltu pavargusiu veideliu. Nors niekad gerai nepažinojau žmonių, galbūt galėjau apsirikti su mūsų simboliais, apibendrinančių mūsų nuotaikas ir vidinius jausmus.

Tikriausiai ir jis puikiai žinojo, kad nepasakysiu neigiamo atsakymo. Sunkiai linktelėjus, parodžiau vietą, kurioje dažniausiai pati miegu. Į rankas pasiėmiau vieną iš daugelio antklodžių, pasiėmiau ir kompiuterį, pasiruošdama likusiai nakčiai sėdėti ant žemės visiškai netvarkytame kambariuke.

Mano kompiuteris, apšvietė, mažą dalį kambarėlio kur atsilupę tapetai baugiai šiepėsi iš tamsos. Pasirodo, kad šiame kambarėlyje nebuvo ir šviesos arba ji nusprendusi pajuokauti ir įbauginti mane specialiai neįsijungė.

"Noreen, jis čia."

Draugė neatrašė, tikriausiai nusprendė dingti nuo kompiuterio, kol visiškai neįgrisau. Susisukau į ploną apklotėlį, vyliausi nesušalti šaltos Aliaskos namelyje be šildymo.

- Realyn,- kėlė balsas, budino iš sapnų, žvaliai atmerkiau akis, tačiau pro langą sklido dienos šviesa ir aš vėl užmerkiau akis.- tu visa sušalusi. Eime išvirsiu tau arbatos,- ištraukęs mano ranką iš po apklotėlio, padėjo atsistoti. Dieną tapetai ir drėgnas bei šaltas kambarėlis neatrodė toks baisus - šis susitapatino su kitais, virto paprastu kambariu, kuriame buvę atsilupę tapetai virto paprasta seno kambarėlio detale.

Virtuvėje, jau padėti du puodukai arbatos šildė mažytį ratą, garais virtusi šiluma kvietė prisėsti. Atsargiai, dar nenorėjo paleisti laikomos mano rankos, tačiau papurtęs galvą šyptelėjęs pusę lūpų prisėdo kitoje staliuko pusėje.

Priglaudusi rankas prie karšto puodelio šildžiausi lyg prisiglaudusi prie puodelio galėjau akimirksniu sušilti.

- čia šalta.- pakėlęs puodelį gurkštelėjo arbatos.

- Louis, kodėl tu čia?- negalėjau daugiau kentėti, privalėjau sužinoti nes klausimas jau raižė gerklę kuris laikas. Vienomis liguistomis nuotaikomis pačia pirmą sekundę kai jį išvydau norėjau apkabinti, pasakyti, kad taip gailiuosi bei atsiprašyti už viską.

- Ryn, gal galim vėliau apie tai kalbėti?

- kaip mane radai?- nepasidaviau aš.

- Noreen ir Robert padėjo.- trūktelėjęs pečiais pripažino, kad net Noreen negalėjau pasitikėti jei dabar pat lengvai išklojo vaikinui kur aš esu.

- kodėl?- neapsikenčiau. Vietoj mielų apkabinimų ir gražių žodžių liko neapykanta ir baimė, kad netrukus jis vėl išvyks ir viskas vėl sugrius.

- Ryn..

- Louis, tu čia atvykai po tiek laiko. Pasibeldei naktį, likai. Mes šitiek laiko nesikalbėjom, nebendravom. Ir kai pamiršti kaip tada viskas buvo, tu staiga pasirodai.

- tu buvai viską pamiršus?

- aš nekalbėjau apie save.- žodžiai susivienodino, pati truputi rimau. Laikiausi vos nepravirkusi. Ir giliai kvėpavau.

- tu manai, kad aš pamiršau?- jo visiškai tylūs žodžiai tarsi juos sakytų ne man, lyg kartų tik sau, skambėjo iš vaikino, žiūrinčio į puodelį.

- o ką daugiau aš turiu galvoti?

Jis atsistojo neapsikentė manęs ir nuskubėjęs prie lauko durų užsivilko striukę. Atrakinęs duris, dar akimirkai atsisuko pažiūrėjo į mane, nieko nedarančią tiesiog stovinčią. Taip ir paleidžiam mes mylimus žmones: dėl padarytų ar pasakytų žodžių ir veiksmų. Dėl tokių juokingai kvailų, nereikšmingų ir nereikalingų dalykų. Ir štai: vietoj žodžio "mes" lieka tik jis ir aš.

Vos užsidarė durys nebesilaikiau trankiau kumščiais sieną prie kurios stovėjau, o iš akių byrėjo ašaros. Man jo reikėjo, jis nežino, jis nė nenutuokė, kaip man jo reikėjo. Blizgantis daiktas, nukritęs ant žemės teigė, kad jis kažką paliko, gal iškrito iš jo striukės kišenės. Pakėlusi disko dėžutę nesivaldžiau ir skubiai, kiek atsargiai pradariau ją.

"Merginai, kuri myli mane, teigdama kad mano kuriama muzika nėra gera."