Small town dreamer (LTU) /l.t

Keturiasdešimt du.

Po.

- žinai, niekad nemaniau, kad norėsi susitikti. Visada maniau, kad tave kviesiu aš.- Robert atsilošęs kėdėje sėdėjo. Ant rudo stalelio ant kurio išpieštas buvo elnias, buvo padėtas garuojantis puodelis. Man vėluojant vėso jo kava. Turėjau jam daugybė klausimų išaugusių po to vakaro, kuomet prie nameliūkščio pasirodė ta moteriškė. Šiaurės elnio kavinėje buvo beveik minusinė temperatūra, tačiau susirinkę žmonės nesuko galvos, kodėl kitą savaitę po apsilankymo įsitaiso slogą.

- kodėl tu tą moterį atvedei čia?- rankinėje ieškojau mobilaus vėliau prisiminusi, kad jis išmirkęs vandenyje, susigūžiau.

- ar tu nesupratai?- į rankas sugrąžino kavos puodelį, bandydamas įsitikinti ar ji jau kiek pravėso. Bandžiau visas akimirkas sudėlioti į vietas it stipriai išmaišytą puzlę. Kantriai dėliojau po gabalėlį atvertinėdama pilkas puses į spalvotus paveikslėlius.

- ne.- pasidaviau po naršymams savo galvos, atidžiai išieškojusi nieko gero neradau.

- Realyn.- atsiduso, tarsi kažką ryžtųsi svarbaus pasakyti. Akimirkai pamaniau, kad skamba kaip iš pigaus filmo susukto girto režisieriaus namo sode. Dabar turėtų prabilti Robert, auksiniais žodžiais, dėl kurių mano pasaulis nušvistų visai kitomis spalvomis. Ir netikėtai šokčiau, kūliais virsčiau, kad gyvenimas staiga pagerėjo.- norėjau žmonėmis tau įrodyti, kad turi susitaikyti su..

- nėra viskas taip paprasta!- pertraukiau jį, žvelgiau į jo akis su didžiausia neapykanta. Galėjau mesti į jį puodelį, kumščiu trenkti į stalą taip stipriai, kad jis net subyrėtų ar paleisti plytą į vieną ar kitą langą.

- viskas yra paprasta!- nepasidavė jis, tarp mūsų radosi daug neapykantos, kad galėjau lengvai pripažinti, kad nė vienas nebūtume pakeitę nuomonės. Niekas nebuvo paprasta kaip aplinkiniai galvojo. Jie nieko nežinojo, jie nė nenumanė kaip viskas įsiraizgė į milžiniškus voratinklius. Kaip liko visiškai atskiri žmonės, saldžiai apsimetantys, kad nė vienas niekad neturėjo kažko ypatingai bendro su kitu. Tarsi staiga, kažkas kruopščiai būtų ištrynę atminti, pavertę kamuoliu ir perspyrę per aukštą tvorą.

- nėra paprasta?- Robert ruošėsi šaukti, tačiau kažką sugalvojęs apsidairė pastebėjo Šiaurės elnio kavinėje daug pažįstamų veidų ir vėl tapo ramiu.- nėra paprasta žiūrėti į tave. Po šimts, tu po tiek laiko turėjai nuotraukas su juo, savo mobiliajame. Tu nepamiršti jo.

- o ar tai svarbu? Tai mano problemos ir su jomis tvarkausi pati.

- tvarkaisi? Tu tik bėgi nuo jų.- bandė pasakyti mintyse kirbančius žodžius.

- o ar tai nėra vienas iš būdų?- neapsikenčiau aš. Žmonės galėjo nustoti apsimetinėti, kad yra draugiški ir supratingi. Jau nuo susipažinimo visi puikiai žinojo, kad mano geriausia išeitis yra sprukti nuo visų bėdų. Juk aš pabėgau iš namų, mečiau universitetą, pabėgau iš salos. Jei žmonės priartėdavo arčiau nei penkių metrų atstumu apie dalykus, kuriais su manimi negalima kalbėti aš būdavau tokia greita bėgikė, kad galiu lažintis vieną dieną laimėčiau kokį blizgantį medalį. Tačiau žmonės norėjo įrodyti savo teorijas ir pasakyti, kad šią įdėją sugalvojo jie, kad niekas tokio fakto apie mane nežinojo. Tiesą sakant buvau įsitikinusi, kad jei būčiau įtraukta į policijos įskaitą, net ten būtų parašytas šis dalykas.

- aš noriu tau tik padėti, Realyn.

- man bloga jau nuo žmonių norinčių man padėti,- rėžiau tiesą, sviestiniu peiliu susigrūdau ją atgal į gerklę. Garsiai tiksėjo ant sienos kabantis laikrodis, virtuvėje bildėjo indai ir čirškė keptuvė šaltyje. Robert tylėjo, kuris laikas, bet atsiprašyti jo neketinau. Man išties užteko žmonių, kurie maloniais veidais kiša sviestinius sausainius su dinamitu viduje, o naktį pražiodę gerklę mesteli degtuką į skrandį, kad išlėkčiau į orą kaip garai.