Small town dreamer (LTU) /l.t

Keturiasdešimt trys.

Prieš.

Uždarinėtais langais žmonės, tyliai lindėjo kartoniniuose nameliūkščiuose. Kas skaitė knygas, kas spoksojo į tikriausiai tokius pačius televizoriukus kaip ir mūsų kartoniniame namelyje. Apsikabinusi savo skrybėlę, Noreen ėjo prie jūros, pasideginti. Kartu tempėsi ir mane. Kvailiausia buvo tai, kad šią dieną į smėlėtą pakrantę buvo uždrausta eiti, o ir saulės visiškai nebuvo. Tačiau rankinėje nešdamasi tortiliją ir obuolių pyragą, ruošėsi rizikuoti viskuo, kad tik paatostogautų kaip žmogus iš atvirukų.

- pats geriausias laikas - aplink nėra nė vieno žmogaus.- džiūgavo, vos pasiekusi smėlį arčiau šėlstančios jūros. Ji mestelėjo rankinę ant smėlio, pati sudribdama kartu ir skubiai ėmė traukti savo patiekalą ant smėlio.

- kodėl tu taip nori viską maišyti?- atsisėdau šalia ir žvelgiau į tokią pavojingą jūrą ir jos ošiančius žodžius, skambančią kaip iš operos. Draugė atsisėdusi kramtė obuolių pyragą, su ant viršaus užmesta tortilija.

- žinai, manau tai pats skaniausias maistas.- draugė nekreipė dėmesio į didelį vėją ar į tai, kad aplink nebuvo žmonių. Tik kažkas tolumoje, ėjo jūros pakrante, tarsi įsivaizduodami, kad eina lynu kabėdami dešimties metrų aukštyje.- kaip su Louis?- iš rankinės traukėsi servetėles.

- manau, mes draugaujam,- vos prasižiojau pasakyti vidų švelniai kutenančius žodžius. Noreen įdėmiai stebėjo ateinantį žmogų.

- manai?

- jis vakar,- burbėjau, kaip nesuprantamą teoriją. Iš kišenės ištraukiau tą patį mažytį lapelį ir ištiesiau. Noreen, norėjo jį paimti, ištyrinėti kaip seklei it itin svarbų pėdsaką. Atitraukiau ranką nenorėdama, kad po didžiule skrybėlę sėdinti draugė lipniomis rankomis, nuo obuolių pyrago, suteptų tokius svarbius žodžius. Iš netikėtumo draugė norėjo skųstis, tačiau aplink buvo smėlis. Tolumoje ėjęs žmogus pasirodė, išvydau Bilį. Ir akimirksniu tapau pikčiausiu žmogumi žemėje.

- aš greitai grįšiu,- burbtelėjau, prieš atsistodama ir įklimpdama į drėgną smėlį, skubėjau prie Bilio. Jo ranka pakilo, džiaugsmingai pamojavo mane pamatęs.

- Realyn!- dauguma žmonių, nebūtų manęs taip suerzinę, tačiau niekad nesitikėjau, kad tokie kaip Bilis gali elgtis taip neteisingai.

- aš maniau, kad tu ją myli!- kiek stumtelėjau vaikiną. Šis visiškai nesitikėjo išvysti piktos manęs nes dažniausiai prie Andrea draugų praleisdavau mobiliajame it atskirame pasaulyje.

- klausyk, viskas praeina.- iškėlęs rankas, teisinosi.

- pripažink, Bili.- jutau, kaip pasaulis ima suktis, bent sykį drįsau pasakyti, viską ką noriu.- juk tau šlykštu tai žinoti? Tiesa?- jaučiausi kaip niekad pilna godaus keršto, vidinis balsas rėkte rėkė, kad net pati galėjau išsigąsti.

- Realyn, nenusišnekėk.

- pripažink!- rėkiau.- tau šlykštu žinoti, kad jai taip nutiko.

- taip!- šaukė atgalios, pritarė mano žodžiams, bet pati geriau nepasijutau. Jaučiausi ir toliau pilna įniršio ir kaltės - negalėjau patikėti, kad aš pasilieku dar kelioms dienoms, nors turėjau išvykt, kad palaikyčiau draugę, kuomet jai išties to reikia.

- tu toks apgailėtinas Bili.- čaižiai skambėjo mano žodžiai - jie tarsi griežė aukščiausias natas smuiku.

Noreen, stovėjo vos kelis žingsnius, toliau nuo mūsų. Rankoje vis dar turėjo mažą gabalėlį obuolių pyrago.

- apie ką tu kalbėjai su juo?- įtariai, pro akinių nuo saulės viršų, spoksojo į nueinanti Bilį.

- Andrea.- draugė nustebo. Saloje pasklido lietus, mes toliau stovėjome paplūdimyje: draugė rankose laikė tęžtantį "tortipyrago" gabalėlį. O aš stovėjau visa persunkta įniršio net buvau įsitikinusi, kad esu visa raudona dėl begalinio pykčio.