Small town dreamer (LTU) /l.t

Vienuolika.

Prieš.

Po aprėktų, ramybės neduodančių tų pačių vaikėzų Borgo žaidimų salone, po darbo su nepatogia kepure, privalomą būti užsimaukšlinus ėmiau skubėti į šventę, prasidėjusią nuo ryto. Retsykiais negailestingi žmonės stumdėsi, rėkdami vienas ant kito, mandagiai prašantys praleisti ir dar kitų iš maišalynės norinčių kuo greičiau patekti į šventę. Nukrauti stalai buvo iki pačio tilto galo, o už jų sėdintys žmonės šaukė apie savo prekes pačias geriausias savybes ir neišsakomą kokybę, viso labo pardavinėdami apyrankes su kriauklėmis. Per pusvalandį, nuėjusi iki tilto galo bežiūrinėdama visus gražiausius papuošalus, keisčiausią maistą ir patiekalus, spėjau grįžti kiek nusivylusi visa didinga kasmetine miesto švente. Buvau girdėjusi ne sykį, kad šventės šioje sakoje buvo gražiau nei vaizdai esantys čia.
- kur tu buvai Rey?- už alkūnės mane sustabdė Andrea, už jos nugaros sekė Bilis.
- aš? Niekur?- burbtelėjau, neturėdama noro aiškintis draugei, kai to daryti neprivalau. Ji linktelėjo, kviesdama eiti prie skrudintų bulvyčių kiosko kuriame ant iškabos buvo nupiešti katinai.
- sveikos!- dingus Biliui ir laukiant savų bulvyčių, čia pasirodė vienas vaikinas su kuriuo susipažinom praeitą vakarą, Louis ir jo draugams prisėdus prie laužo, šalia mūsų. Praleidom jį prie langelio, kad galėtų ir pas užsisakyti maisto. Jei neklydau jo vardas buvo Robert. Tamsiaplaukis turėjo užsiauginęs mažytę kelių dienų neskustą barzdelę ir tamsias rudas akis, kuriose išnykdavo ar atsispindėdavo viskas tuo pačiu metu. Kai gavome karštas, net rankas kiek deginančias bulvyčių pakuotes, ant kurių viršaus buvo įmesta mažulytė šakutė, o šalia maišelio - vienkartinė servetėlė, ėmėm valgyti, karštas bulvytes.
- kaip jums šventė?- nešinas savo indeliu skrudintų bulvyčių, Robert prisėdo prie mūsų staliuko pradarydamas ir įkvėpdamas karštus garus.
- na skelbime rašė apie kur kas įdomesnę.- kramsnodama savo bulvytes, Andrea noriai bendravo ir su Robert, visiškai pamiršdama mane sėdinčią šalia jų. Kaip ir kiekvieną kartą kai likdavau tokioje situacijoje, kur mano nuomonė ir žodžiai buvo verti nuliui, iš kišenės išsitraukiau telefoną. Atrakinus nušvietė, juokinga nežinoma šunio iš paveikslėlio, sėdinčio prie mažyčio laistytuvo ir iškišus liežuvį, mąsliai žiūrintį virš objektyvo - tikriausiai kur fotografas ir makalavo dešros kąsneliu, nuotrauka. Įsijungiau programėlę, su įvairiomis nuotraukomis, ieškodama kažko vasariško, papuošti ekranui kai telefonas dar nebūna atrakintas. Kažkur dar toliau už mūsų, girdėjosi iš garsiakalbių, prikabinėtų prie tilto lempų, grojo viena iš Bitlų dainų, kurias nežinia kas parinko šiam festivaliui.
- Raelyn?- spragtelėjo pirštais prieš mano akis. Pakėliau galvą į mėlynakį vaikiną, kuris tikriausiai pastarąsias kelias sekundes bando pasisveikinti.
- labas.- įsidėdama į burną bulvytę, žvilgtelėjau į Andrea, piktomis akimis stebinčią manę.
- aš ne tai sakiau,- sukrisdamas į kėdę šalia manęs jis sukikeno, suduodamas penkis su draugu.- nori sužinoti, ką sakiau?- pasisuko į mane. Trūktelėjau pečiais, girdėdama paskutinius "Twist and Shout" dainos žodžius, iš legendinių Bitlų, dabar skambančių tik tokiose šventėsi kaip ši. Vėliau užgrojo skambi elektroninė muzika ir mintyse nusikeikus žvilgtelėjau į žmogų šalia.
- galiu?- ranka parodė į ant kelių padėtas bulvytes, kurios jau buvo spėjusios atvėsti. Linktelėjau, paimdama nuo savo kelių ir ištiesdama jam. Louis draugas trumpam išėjo, žadėdamas sugrįžti po kelių minučių. Jam vos atsistojus, Andrea atsisėdo į jo vietą arčiau Louis. Savo energingumą išleido kalbėdama su juo apie dalykus, kurie buvo įdomūs tik jai. Nuleidau galvą pasiimdama telefoną, vėl žaisti žaidimus. Kartais pati sau atrodydavau ironiška, dirbdama Borgo žaidimų salone, kartas nuo karto prisėsdama prie automatų, ir net laisvu laiku nesusivaldydavau nesužaidus kokio linksmo žaidimo ir mobiliajame. Štai kokia atsidavusi darbuotoja aš buvau Borgo žaidimų salone. Kai paskendau džiazinėje melodijoje, spausdama vieną mygtuką ir kraipydama telefoną, kad mašinytė važiuotų greičiau, telefonas dingo iš rankų, kad akimirką suabejojau ar neturiu stebuklingų galių - stipriai apglėbtas mano rankų, jis ėmė ir dingo. Tačiau girdėjau kikenantį vaikiną ir kai pakėlus galvą, kai pagaliau ėmiau suprasti situaciją, mačiau telefoną jo rankose, ir mane kiek išsiblaškiusią, stebinčią Andrea ir Louis mėlynas akis.
- atkreipk ir į mane dėmesį,- pajuokaudamas jis lengvai užrakino mano telefoną ir padėjo ant staliuko. Norėjau siekti, kad bent išjungčiau žaidimą, kad neiškrautų baterijos, jis vėl ėmė lenktis paimti nuo stalo, taip tarsi įspėdamas, kad jokie pasiteisinimai nepadės šiam kartui susigrąžinti mobilaus.
- kaip šventė?- dabar pasiimdamas savo telefoną klausė, tačiau nebuvau įsitikinusi kurios iš mūsų dviejų jis klausė. Džiazo muzika vis skambėjo tolumoje. Pro mus ir katinų užkandinę prabėgo trys vaikai, laikydami ant pagaliuko cukraus vatą, beveik didesnę už juos. Paskui juos bėgo ir tėvai, prašydami sustoti neklausančių vaikų. Poros ėjo susikibusios už rankų, užsidėjusios akinius nuo saulės valgydami tirpstančius ledus, šnibždėdamiesi ar retsykiais prakalbdami garsiau ir nė kiek nekreipdami dėmesio į aplinkinius.
- Raelyn, netylėk.- atsiduso Louis, o Andrea ėmė pasakoti, lyg klausę būtų jos. Louis atsiduso, grąžindamas vienoje rankoje laikytą gruzdintų bulvyčių pakelį. Andrea pasiteiravo kas šventėje labiausiai patinka Louis. Trumpai bandė atsakyti - vos pora žodžių, tačiau Andrea norėjo sužinoti daugiau. Kai ėmė kalbėti labiau, griebiau telefoną nuo stalo, nuspręsdama eiti prie jūros, dar užsukdama į nameliūkštį pasidėti kepurės, kuri darbo ir ne darbo metu gėdindavo - Borgo žaidimų aparatų kepurė su snapeliu.
- kur eini?- grįžęs ir į Andrea vietą atsisėdęs Robert pasiteiravo, pasiimdamas ant stalo paliktą savo gruzdintų bulvyčių dėžutę.
- prie jūros ir į namelį.- linktelėjau į kažkurį tolį, rodydama, kad ten turėtų rastis mūsų nameliūkštis.
- einu kartu.- greitai atsistodamas Louis linktelėjo.
- aš irgi,- iš vietos iškart pašoko ir Andrea, tačiau ją sustabdė Robert, prašydamas pasilikti. Nebeturėdama kuo atsikirsti ar ką pasakyti, ji linktelėjo sėsdama atgal į savo vietą. Ėjome tiltu, kai mus pralenkė vaikai važinėdami dviračiais, riedučiais ar riedlente - nors stebėjausi kaip su pastaraisiais įmanoma važiuoti tiltu, nenukritus ar nesusilaužius kojos. Tiltas nebuvo išlietu cementu ar kitu dalyku, kuriuo dažniausiai tiesiami keliai. Tai buvo tvirtų medinių lentų tiltas, turėdamas įvairius skirtingo aukščio pakylimus, mažulyčius tarpelius ir kai kur prie turėklų atsikišusius vinis. Grįžinėjant praėjome pro Borgo žaidimus, nelygiu takeliu nusileidome į žemesnes nameliūkščių eiles. Atradusi kampuotą raktą, kišenėje prie telefono atrakinau duris, kiek įėjau į vidų pakabindama kepurėlę ant vieno iš kabliukų ir vėl moviau pro duris.
- neužeisim?- pasitikslino, kai rakinau duris.
- maniau mes einame prie jūros?- žvilgtelėjau į stoviniuojantį vaikiną.
- tiesa.- nusišypsojo jis, laukdamas kol užrakinsiu duris.
Pasileidom prie jūros, gaiviu oru prie jūros, tarsi šioje saloje mes būtume pirmą dieną ir pirmą kartą. Andrea nebuvo jūros mėgėja. Jos nebūdavo įmanoma prikalbėti jei dangus turėjo daug debesų ar nebuvo paskendęs tamsoje. Ji eidavo tik kaitintis saulėje, kaip ir dauguma čia atvykusių žmonių arba sėdėti prie laužo su savo draugais. Todėl kelias dienas kol čia buvom prie jūros eidavau viena, kartais sutikdavau pajūriu jau slankiojantį Bilį ir kartais būdavau su juo. Pakrantė buvo beveik tuščia, retsykiais kur iš po kopų iškišusiomis nosimis mus stebėdavo žmonės, lėtai einančius pakrante, retsykiais prakalbančius, bet dažniausiai tylinčius. Ėjome tolyn galvodami apie dalykus kurie niekad neduoda ramybės, kurie ir juodina pasaulį.
- tu nekalbi.- tyloje ošė jūra, prie jos buvo stipresnis vėjas, tačiau švelnus ir nešaltas.
- ar gi?- pasilenkusi perbraukiau ranka per vandenį.
- dažniausiai visi manęs klausia tiek daug dalykų. O tu pražaidi telefonu.- kikendamas jis pavelia savo plaukus.
- nemanyk, kad nenorėjau tavęs paklausti kažko daugiau, pirmą sekundę kai paklausei mano vardo. Smalsumas visada buvo,- pripažinau aš žiūrėdama į tolį, tačiau nenustodama kalbėti.- tikriausiai klausinėčiau labiau jei tu būtum vienas iš "Blink - 182" grupės narių.
- nori pasakyti, kad aš kaip muzikantas tavęs nedominu ir mūsų grupės tu neklausai?- gudriai apsimetinėjo įžeistu, tačiau tvardė mielą šypsnį.
- panašiai,- perbraukęs ranka per vandenį kiek specialiai aptaškė mane.
- o žaidžiu telefonu, kai dėl nežinomos priežasties mane Andrea ištempia eiti su ja ir jos draugais ir kai visi kalba vieni su kitais, tačiau ne su manimi. Geriau tuomet pažaisiu su mašinytėmis telefone.- besijuokdama ir sausa ranka valiau lašelius nuo veido.
- ei,- sustabdė mane ir pats sustodamas eiti.- aš noriu būti tavo draugas, ne Andrea'jos,- tarė prisimerkdamas nes už manęs, švietė saulė.
- ar tai pokštas?- primerkiau vieną akį, kreivai žiūrėdama į jį.
- kodėl taip manai?
- nes tu garsus. Garsūs žmonės nesutinka tokios kaip manęs muzikos parduotuvėse, tokios kaip manęs neklausia vardo persisvėrę per muzikos plokštelių lentynas. Tokie garsūs žmonės kaip tu, nevaikšto paplūdimiu su tokiais kaip aš.
- tokia kaip tu? Jei pasakysi žodį "paprastais" įmesiu į jūrą.- pusę lūpos nusišypsojo.
- tuomet nesakysiu nieko.
- ir nepatikėsi, tačiau kartais taip atsitinka, kad ir vadinami tavo garsūs žmonės, susipažįsta su Realyn, eina su ja iš kinų restorano prie jūros ir nepatikėsi, tačiau tavo vadinamieji garsūs žmonės, dabar stovi su Realyn čia.

(a.ž.) Dėkoju, kad skaitote!