Small town dreamer (LTU) /l.t

Trisdešimt aštuoni.

Prieš.

Saloje lijo, o iki mano išvykimo dar viena likusi savaitė. Žygiuojant ir pro didelį lietų besidairant į visas puses, nelabai pastabus žmogus ir tai pastebi, kokie žmonės išsigandę lietaus: Katinų užkandinė užsibarikadavusi viduje, lauko staliukai sustumti po mažyte pastoge, o ant stalų buvę didieji skėčiai sumesti į voratinkliais ir dulkėmis užgrūstą pakampę. Įmirkusios lentos tylėjo, turėklai patamsėjusių spalvų vedė į lietumi užgriūtą jūrą. Merkiantis lietus jau galutinai išmaudė mano rūbus: spalvingi drabužiai nubluko ir iš visko liko tik sulipę keisti daiktai. Nuo pat atvykimo, lietus įgavo naują kvapą - ankščiau lietus kvėpėjo kitaip. Pralenkusi pora, kuri vedė didžiulį šunį, labai šlapią, tačiau tokį laimingą, skubėjo bėgti į tilto galą kur galėjai atsirėmęs į slidžius turėklus ir stebėti nerimstančią jūrą, vandenį. Galėjai užsimiršti, praleisti laiką svajingai mąstydamas apie visus ir viską.

- Ryn,- Noreen, laikydama platų skėti iš suvenyrų parduotuvėlės, ant mano galvos uždėjus skėtį, tauškė apie nuostabų rytą ir vaikiną kuris kiekvieną dieną sutiktas jai nusišypso. Lietus ridinėjosi, virto kūlio ir šokdavo į jūrą.

- kodėl tu mane pasikvietei čia?- Įnirtingai palinksėjusi galva ėjo priekyje, tarsi manęs nepažinodama. Rankoje laikė permirkusį mobilų, virš galvos ne tik buvo išskleistas skėtis, tačiau dėvėjo tą pačią skrybėlaitę, kaip prieš tris dienas. Sprukome nuo lietaus, įbėgdamos į Bobo Gardeno veidrodžių karalystės vagonėlį.

- esi čia buvusi?- suskleidusi skėtį nupurtė lietaus vandenį, aptiško šalia buvę veidrodžiai, o vėliau draugė jį mestelėjo į šalį. Šlepsėjau, dairydamasi į matytus siaubingus veidus - vienas žmogutis turėjo ilgą kaklą, kitas padidintą galvą, o trečias - išsiblaškęs ir išsigandęs dairėsi aplink, vos man pačiai pasisukus į kurią tai pusę.

- esu.- ranka liečiau veidrodį, norėjau apkabinti, žmogeliuką didžiule galva ir pasakyti, kad viskas gerai net jeigu išsiskiri iš aplinkinių.- Louis buvo atsivedęs. Per pasimatymą. Tada taip pat lijo, tada stovėjau čia, o jis buvo šalia. Mūsų vos neužrakino.- bandžiau nesijuokti, kai tarsi prieš veidrodį išvydau Louis, stovintį ir linktelintį man.

- ir aš čia esu ir dabar.

Ištiesęs rankas, žvaliomis akimis tokiomis ryškiomis, kurias tik sykį gyvenime pamilsti, jis atidžiai stebėjo mane, kai pasileidau bėgti ir apkabinti. Staiga krūtinėje išaugusio išgąsčio ir mažytės saujos laikančios pasaulį, įveikiau sugalvoti, kad buvau jo pasiilgusi. Šlapi batai, paliko pėdsakus sekančius per visą patalpą, o atsimerkusi, ir pasistiebusi per jo petį žvelgiau į žmogeliuką išaugusi ir vos nelendantį pro stogą. Regėjau milžiną, žaismingai ruošiausi jam pamojuoti. Vėliau apsidairiusi aplink, stabėjausi taip greitai dingusia Noreen, mano lūpos formavo dėkingumą ir papratus žodžius - aš pasiilgau tavęs. Patempęs už rankas, pasodino šalia. Galvą atrėmiau į vieną iš veidrodžių ir užvertusi galvą, bandžiau žiūrėti koks dabar pabaisa stebi mane, tačiau atvaizdai susiliejo, pasaulis temo, o lietus dar garsiau barškino į visus langus. Ramumoje ir tyloje, Louis paėmė už rankos. Galėjau spėti, kad rausvi skruostai išdavė viską, kad pritrūkus žodžių jų atranda nuotaikos ir visos sukauptos emocijos ir mažulyčiai pakantūs ir šviesūs jausmai.

- galbūt dabar?- jo tylūs žodžiai, trankėsi į stiklus, drebino mano ranką. Užteko dviejų žodžių, kad galėčiau suprasti apie ką jis klausia, užteko vos kelių akimirkų išblykšti visiems jausmams.

- aš ir turiu vieną klausimą.- galėjau nuspėti, kad visada dabar mėgsiu bandyti valgyti spragėsius su kiniškomis lazdelėmis, galbūt tai net įtrauksiu į kokį žaidimą, kurį žaidžia per vieną ar kitą vakarėlį. Kvaila buvo sakyti, kad buvau įsimylėjusi jo šypseną. Kvaila buvo manyti, kad žmonės myli, tačiau jis buvo toks svarbus, toks žmogus, kuris vieną dieną papasakosiu kodėl pabėgau.

- kokį?- kitą ranką, pakėlęs priglaudė prie mano smakro ir pasuko galvą, kad atsiremčiau į vaikiną. Mes sėdėjome toje pačioje vietoje kaip prieš tai, kaip per tą sykį, kai atbėgome čia, į Bobo Gardeno veidrodžių karalystę. Ir viskas tapo taip šviesu, kad pamilau lietų iš naujo ir iš naujo, radau didžiausią laimę ir svajingai ja dalinausi.

- kodėl visuomet per lietų, mes einame į pasimatymus.

- galbūt todėl, kad tu tokia ypatinga, kad noriu, kad viskas būtų kuo įsimintiniau.- vėjas daužė neuždarytas duris, svajingai spoksojau į savo batus, žiūrėdama į sportbačių raištelius. Skaičiavau ant jų likusius nenubyrėjusius blizgučius, kuriuos aktyviai stengiausi nukrapštyti nuo pat batų nusipirkimo dienos. Jo gražūs žodžiai dovanojo draugystę. Galėjau dabar pat išpliurpti visas savo paslaptis ir skaudulius. Net jei nebūtų patikėjęs, būtų staiga pabėgęs nuo manęs, supratęs koks siaubingas žmogus esu, būčiau nesivijusi, atvira širdimi, iš kurios plūstų pasitikėjimas, sakyčiau, gal net garsiai kartočiau, kad buvo verta.

- Andrea žino, kad pasilieku.- žvelgiau į jo ranką, laikančią manąją. Negalėjau įsivaizduoti, kad kažkada aš išvyksiu iš šios salos. Norėjau atsistoti, pasižvalgytą po matytą salę, dar sykį įsišiepti ir įsiviepti visoms toms pabaisoms ir sakyti, kad viskas bus gerai. Mano mintys, skaidžiojo aukštyn kojomis, vertėsi kūlių ir šokinėjo virsdami džiaugsmo debesėliais. Sujungtomis rankomis, tikriausiai atidavinėjom vienas kitam savo pasitikėjimą - dalinome į dalis, vėliau vėl lipdėm į pasaulėlį ir visiškai viskas pasidarė ramu ir nuoširdu. Galėjau pamanyti, kad net užmigau. Galėjau išpliurti viską, visokeriopai nereikšmingus sakinus, pamirkytus į cukruotą skanėstą.

- žinai, tą dieną, kai sutikau tave muzikos įrašų parduotuvėje,- jo balsui pasidaviau, užsimerkdama ir linktelėdama.- pamaniau, kad tau muzika rūpi taip stipriai, kaip rūpi ir man. Tu taip suvartei kokį albumą rinktis, kad galėjau sau prisisiekti, įsivaizdavau tave, kaip kolekcionierę, muzikos ekspertę. Ir tikriausiai nelabai suklydau.- spalvingai, užsimerkusi, spalvinau jo žodžius, jie tapo prisegti svarbiausi žodžiai girdėti mano gyvenime.

- išrinkai nuostabų albumą. Aš jo klausausi taip dažnai.- atsimerkusi žvelgiau į blizgančius veidrodžius. Juose žėrėjo atspindžiai spinduliavo netikrumą, tačiau tokį užmiršimą jie suteikė mums vos jiems į mus pažvelgus. Ir pamaniau, kad išties tai jie į mus žiūri, o ne mes į juos.

- tikriausiai numaniau, kad tau tai patiks.- juokavo, o jo balsas ir kikenimas sklido ir atsimušinėjo į veidrodžius, nuo kurių toliau slinko po visą patalpą.- džiaugiuosi, kas pasilieki.- norėjau pridurti, kad nesvarbu, kad dabar pasilieku, netukus išvyksiu, išvyks ir jis.

- tikriausiai, kvaila, kad pasaulis toks neteisingas.- pakėlusi galvą, ėmiau stotis, stengdamasi nepaleisti jo rankos, tarsi bijojau, kad paleidus jį pabusiu ir suprasiu, kad žmogus kurio man taip reikia staiga dingo. Sutrikusiu veidu jis atsistojo, žvelgdamas į mane dar norėjo kažką pridurti. Žengiau į salą ir jos merkiantį lietų. Nulipau mažus laiptelius, išdrįsus paleisti jo ranką, šleptelėjau į didžiulę balą ir kažkur toli girdėjosi tyli, elektroninė, mano taip nemėgstama, muzika. Louis uždarė Bobo Gardeno veidrodžių karalystės duris, tarsi pranešdamas, kad visi jau dingo iš sodininko karietos. Šlepsėjau, su jau spėjusiais permirkti, sportbačiais, šalia manęs žingsniavo vaikinas, kurio netrukus, vos už savaitės jau nesutiksiu, nes išvyksiu ir aš, išvyks ir jis.

- ar dar turi visus lapelius kuriuos tau daviau?- ant jo galvos buvo kapišonas, paslepiantis jo plaukus ir pažvelgus akimirkai prisiminiau, kad pirmą kartą mums susitikus, vaikinas dėvėjo kapišoną ir nė nenumanė, kad sutiks Andrea, kad su Andrea'ja trinsiuosi aš. Šoktelėjau per balą, įsirangiusią tarp tako, čaižia šypsena spoksančią į mus ir norinčią mane praryti.

- kodėl tu bėgi?- oras sklido į mane.- Realyn, tu vėl bėgi nuo manęs!- vijosi ir pagavęs apkabino, prisiglaudus prie šaltų, šlapių jo rūbų, bandžiau tylėti, nutildyti visas mintis, užgesinti buvusias svajas. Atvykimas į salą vėl keitė mano gyvenimo išraustus planus, kad negalėjau apsispręsti ar gerai, kas dabar vyksta?

- kodėl taip viskas sunku?