Small town dreamer (LTU) /l.t

Trisdešimt šeši.

Prieš.

- tuomet neišvyk,- ryžtingai, toliau vertė kūną drebėti, kad vos nesudribau it sliekas ant žemės nuo nevaldomai drebančių rankų. Jo žodžiai buvo tik du. Nesulaukiau paprasto svarbaus atsakymo, vietoj to ant pečių užkrovė sąlygą. Viduj viskas virė, kunkuliavo, tačiau ne dėlto, kad pykau. Ne, ne tai. Aš buvau tokia žalia, tokia nauja visame šiame jausmų reikale, kad jausmai buvo tokie tylūs ir lengvai galėjo būti išgąsdinti.

- ką?- negalėjau patikėti, tačiau vaikinas kalbėjo rimtai.

- man reikia tavęs Ryn, nenoriu, kad dingtum. Noriu praleisti visą laiką iki to laiko, tai turėtum išties išvykti. Juk nežinau, kada tave pamatysiu vėl.- jo žodžiai meiliai, glostė širdį, viduje sproginėjo muilo burbulai ir mini "aš" džiaugsmingai ridenosi nuo kalno.- lik.

- Louis..- žvelgiau į jį. Pasirėmęs rankomis, laukė ką pasakysiu, tačiau man pasilikti ir išvykti buvo po vieną priežastį ir negalėjau nuspręsti, kurią pasirinkti.- manau, aš negaliu.- pasiremdama rankomis šoktelėjau į orą ir kuo skubiau atsistojau.

- Ryn, bent jau dabar nebėk,- stodamasis tiesė rankas į mane, norėjo, kad apkabinčiau. Ir pati būčiau puolusi į jo glėbį ir apkabinus taip stipriai, kad išgaruotų visos bėdos ir visa kas bloga. Tačiau apkabinimai ilgo poveikio neduoda, galėjai laimingu pasijusti tik akimirkai ir tai labai trumpai.- eikš,- kritau į jo rankas, apkabindama taip tvirtai jį, kad pro jo lūpas išėjo mielas kikenimas.

- tikriausiai kiekvieną dieną girdi, kad kokia mergina pasako, kaip tu jai patinki.-užsimerkusi, kiek pasistiebusi nuo purios ir minkštos pievos žolės, tarstelėjau. Sykį nerūpestingai, apsikabinusi stovėjau svajodama, kad viskas yra gerai. Kad niekada nereiks išvykti, niekad nereikės nuo jo atsitraukti šilto apkabinimo ir pakelti galvos, kad vaikinas turėtų patraukti savo smakrą uždėtą ant mano viršugalvio.

- tačiau nė viena iš jų man nepatiko, kaip patinki tu.- jo žodžiai, tarsi į jūrą įkrito nudažydami viską rausta švelnia spalva, tarsi saulė leidosi aplink, dažė debesis spalvomis - pirmą kartą gėrimomis ir tokiomis nepamirštamomis, kokie būna pirmieji bučiniai. Norėjau apkabinti dar stipriau ir pasakyti švelnų ačiū, kad nuramino mano širdelę ir skrajojusias mintis taip aukštai.- todėl ir prašau tavęs. Neišvyk.

Jo rankos, stipriai apkabinusios mane tarsi lygiai kaip aš nenorėjo paleisti manęs, krūtinėje sudarė didžiulį riedulį, pririštą prie baliono. Tai žadino kaltę: karčią, plačią ir nė neaprėpiamą. Ir niekas niekur nedingo. Ir negalėjau pratarti nė vieno žodžio.

- Loius,- nusvirinau rankas, norėjau atsitraukti nuo vaikino, kvepiančiu muskusu ir sausainiais.

- ne, nepaleisiu kol neprižadėsi.- ir išties jo rankos, apglėbusios mane laikė taip pat stipriai kaip ir prieš tai.

- prižadu.- nuo manęs nubėgo vėsus prakaitas, tarsi būčiau apibėgusi aplink salą tris kartus. Jo rankos vis laikė tvirtai, o smakras dar buvo priglaustas ant mano viršugalvio. Nežinojau, kaip turėsiu pasakyti tai Andrea'jai. Ar ji supyks ar pasakys, kad numanė, kad pasirinksiu mielą vaikiną, o ne geriausią draugę kurią pažįstu jau daugybę metų.

Antrea'jos ledinis žvilgsnis, kaustė ligoninės palatos šviesias, smėlio spalvos sienas, ant kurių nupiešta daugybė gėlyčių, mažinančių baimes. Atsisėdusi ant lovos, su žalia jos patalyne ir apglėbusi rankomis kojas, nė nežvilgtelėjo į mane, man užėjus į jos palatą. Ant staliuko, šalia jos lovos į stiklinę vazą, buvo primerkta gražiausių saloje esančių gėlių ir galėjau pripažinti, kad tai Bilis jas čia atnešė.

- labas Andrea,- sėdausi į šalia esantį krėslą, nežinodama kaip bendrauti su drauge.

- žinai, kaip nekenčiu ligoninių.- tylus, grėsmingai šaltas ir tvirtas balsas, rėžė nematomas linijas, jos švytėjo iš pykčio.

- o ką turi daryti draugė, radusi kruviną peilį virtuvėje? Sėdėti, apsimesti, kad nieko nevyksta?- kaltė už nugaros šoko baletą, svyravo pakibusi ant pirštų ir žongliravo trimis kamuoliukais.

- taip, nes niekas nevyksta.- linijos blyksėjo, kambarys švito tai geso.

- tave išprievartavo ir sakai, kad niekas nevyksta?!- neapsikentusi surikau. Tiksliai nežinojau dėl ko klykiau. Ar rėkiau ant Andrea, ar ant savęs. Už nugaros viskas sustojo, nukrito visi žongliruoti kamuoliukai, o kaltė šiepėsi man už nugaros atkišusi ilgus iltinius dantis.

- tai mano reikalas, Rey!- veidu sukosi į mane, tuščios akys - užsiplieskė.

- juk mes geriausios draugės.

- ne. Juk tu pasilieki,- už nugaros kaltė suleido savo aštrius iltinius dantis į nugara. Staiga išsitiesiau jausdama kaip kūnu nuvilnija šaltis, o vėliau išpila karštis.

- iš kur tu žinai?- nebuvau sėkmingai pasiruošusi tokiam užpuolimui, neradau žodžių atsikirsti.

- Bilis girdėjo.- trūktelėjus pečiais, ištiesė vieną ranką, nuo spintelės paėmė lėkštę, pravėsusio maisto ir ėmė šakute kabinti košę.

- ar pyksti?- nesumojau ko klausti ar pabėgti iš palatos ir daugiau nesirodyti.

- ne. Taip ir maniau, kad pasiliksi. Juk ir Noreen čia.- Andrea ir Noreen, niekada nebuvo draugės. Vienoje mokykloje bendravau su Noreen, ten ir buvome geriausios draugės - aš buvau boksininkė, o Noreen, mokyklos tarybos pirmininkė. Todėl ir buvom geros draugės. Bet devintoje klasėse man išmovus į kitą mokyklą, kur viskas vertėsi aukštyn, čiuožė nuo kalno devyniasdešimt kilometrų per valandą greičiu, susipažinau su Andrea, kai buvom dėl muštynių paliktos po pamokų. Mus vienijo bendras nekentimas mokyklos, labiau nei nekentė aplinkiniai. Bet galbūt viskas pasikeitė kai mes baigėme mokyklą. Nebeliko ko nekęsti, nebeliko ir mūsų kaip geriausių draugių. Ir gal visus šiuos du metus, kol bandom suprasti ko tikimės iš vienintelio gyvenimo, mes tik aspimetam, kad dar tebeesam geriausios draugės.

- Noreen?- tikriausiai viena žinute mes vėl tapom geriausiomis draugėmis. Iširo visiškai visi ryšiai tarp geriausių draugių: manęs ir Andrea'jos.

- juk ji čia, saloje.- Andrea'jos kurtos linijos nublyško ir nubalo, liko tešla ir purus sniegas.

- taip, ji čia.

- gyvenimas taisosi, tiesa?- jos lūpose atsirado šypsena, atrodo draugė džiaugėsi dėl manęs.- vaikinas, geriausia draugė, darbas ir pagaliau tu išsilaisvinai nuo jų. Tad niekam nereikia manęs. Neturiu kaip apibūdinti savęs. Nes nežinau kas per pabaisa esu aš.

- Andrea, tu geriausia mano draugė.

- kaži.- padėjo lėkštę atgal, apsigaubė antklode ir iš po pagalvės ištraukė mobilų.- papasakok apie Louis. Juk jis tavo vaikinas.

- mes ne kartu. Tikriausiai.- apsilošiau į krėslą.- jis mane mokė valgyti kinišką maistą su tomis lazdelėmis.- nenorėjau pripažinti, kad ir toliau man nesiseka jomis gaudyti bet kokį maistą. Arba maistas nenori būti suvalgytas arba aš nenoriu jo suvalgyti.

- atrodai, tokia įsimylėjusi. Tokia laiminga.

Ir ką galėjau atsakyti? Tylėdama turėjau pripažinti, kad saloje gyvenimas keičiasi, lyg vieną dieną staiga nesvajoti norai ėmė pildytis.