Small town dreamer (LTU) /l.t

Keturiasdešimt devyni. Epilogas

Labai svarbus raštelis apačioje.

- nepasileisk nuo manęs bėgti, kaip darydavai ankščiau.

Išsiblaškiusi, dairiausi į slidų takelį. Louis, susikišęs rankas į kišenes ir nuleidęs galvą, ėjo šalia manęs. Nusileidusi saulė nebesislėpė už debesų, vis bandydama pro kokį plyšį nusileisti į žemę po mažą spindulėlį.

- kodėl? Juk viskas darosi kur kas paprasčiau. Išvis kodėl būtent dabar?- visi atsiprašymai dingo, tačiau nenorėjau jo paleisti.

- manai aš tavęs neieškojau? Tačiau tu moki slėptis ir moki bėgti nuo žmonių. Jei ne Robert ir Noreen, tikriausiai nebūčiau tavęs radęs dar ilgiau.

- kaip sutikai Noreen?- visa paieška darėsi įdomi. Niekad nemaniau, kad moku puikiai slapstytis. Nes jeigu tikrai mokėčiau, rudaplaukis, garsus dainininkas, nebūtų išvis radęs.

- sužinojau kur mokaisi, na ar mokeisi ir sutikau ją. Nebūčiau jos atpažinęs, tačiau ji, atrodo, prisiminė mane. Dar pastebėjus mane pavadino "vaikinas, įskaudinęs mano geriausią draugę".- kikeno, ištiesdamas ranką ir paimdamas už manosios.

- neteisinga.- nepaleidau jo rankos, šiluma padėjo išraudonuoti mano skruostams.

- žinau. Aš juk esu ir gero padaręs.

- ne, ne tai. Juk aš taip pat pasielgiau ir su tavimi.

- Ryn, aš žinojau, kad taip elgeisi ne todėl, kad norėjai. Tu prisipažinai pirmoji, kad aš tau patinku, o mylintys žmonės neskaudina kitų tyčiomis.- užsimerkiau sustodama. Į mano plaukus krito snaigės, šaltis vėsino išraudusius skrustus.

- mes padarėm klaidą.- pritariau jam.

- Louis ir Realyn?- spustelėjo ranka laikančią mano ranką. Spustelėjau jo ranką pritardama.

- Louis ir Realyn.

(a.ž.)

Tai istorija apie vienintelį žinomą kelią - bėgimą. Bėgimą tuomet kai bent truputi suklystama, nuo minčių ir jausmų, kurių negali suvaldyti ar kurių nenori. Aliaska - lyg užšaldyta svajonė į kurią žmonės traukia kai nori būti pamestais, tolimiausias kelias į kurį svajonės gali nugrimzti ir kvailas įsitikinimas, kad nieko nenusipelnai. O akimirkos iš praeities besimaišančios į kiekvieną dabarties žingsnį, tai įprastas ir liūdnas noras kartoti kai kas gyvenime buvo įsimintina ir gražu, kol niekas nesugriuvo. Lyg kartojama paleista vinilinė plokštelė - gera klausyti, kol niekas jos nesubraižė.

Labai tikiuosi, kad parašysit laiškelį komentaruose, ką manote apie šią istoriją. Kviečiu paskaityti naują istoriją - Įkvėpimas ir kitas mano istorijas mano paskyroje. Labai dėkoju, kurie skaitėt šią istoriją. ♥ Tikiuosi, jūsų nenuvylusi.