Small town dreamer (LTU) /l.t

Trisdešimt trys.

Prieš.

- ką?- tyloje skendo mano žodžiai, aplink išnyko visi garsai, negalėjau kalbėti. Tikėti, kad tai tarė Andrea. Jos ledinis ir šaltas žvilgsnis, kokiu bežiūri tik pasidavę žmonės į gyvenimą, ji žvelgė tolyn ne į mane, ne į televizoriuką, pritylintai ir rodantį kaži kokį fantastinį filmą apie geradarius, apie gražų pasaulį, kur geriečiai nugali blogiečius.

- manau, kad mane išprievartavo.- jos žodžiai strigo gerklėje, ji negalėjo pati patikėti tuo ko sako tarsi norėtų kumščiais prisidėti prie galvos ir bandyti pabusti iš visos šios nesąmonės.- ir žinai kas siaubingiausia?- pasuko galvą į mane, delnu prisidengė veidą, staiga ėmė kūkčioti taip stipriai ir taip gailiai, kad pasijaučiau tokia bloga draugė, kad akimirka patikėjau, kad Andrea nėra mano geriausia draugė.- aš dėl viso šito, verčiu tave išvažiuoti iš čia, nors tu.. tu čia kuriesi tokį gražų gyvenimą. Turi nuostabų darbą ir nuo tavo veido taip dažnai nedingsta šypsena. Tikrai gali pamanyti, kad Louis stebukladarys.- padėjusi galvą ant atlošo ši žiūrėjo į lubas, kitą ranką prisidėjusi prie šono.

- Andrea, nekalbėk taip. Svarbiau tai kas nutiko tau. Mes turim nueiti į policiją.

- jau nesvarbu. Nebesvarbu ar jie jį suras, ar apkaltins mane, kad prisigėriau per pirmą pasimatymą su žaviu vaikinu.

- ar tai Jeremy?- įkvėpus sulaikiau kvapą, norėjau sau trenkti, kad tuomet nesulaikiau jos ir neatkalbėjau neiti į pasimatymą.

- ne. Mes susipykome per pačio pasimatymo vidurį. Priekaištavau, kad nusivedė į barą. Sakiau... aš taip garsiai išrėkiau, kad šis pasimatymas turėjo būti gražus, kad neturėjom eiti į barą. Tikriausiai ne visi vaikinai taip pamišę kaip Louis dėl tavęs. Tikriausiai, todėl ne visi tokie romantikai.

Man užtaiko skruostai lyg kas būtų priglaudęs, kokį karštą daiktą ar staiga būčiau bėgus maratoną per visą salą.

- kodėl taip sakai?

- aš manau, kad pasimatymus jis pavertė vienais iš įsimintiniausių gyvenimo akimirkų.- draugė šyptelėjo pro ašaras, ranka nubraukė jas ir nuo ašarų drėgną ranką patrynė į guzuotą sofą.

- Andrea, mes turim daryti kažką.. su tuo kas tau nutiko.- slapčia įtarinėjau, kodėl dabar, kai jai toks sunkus metas, kai nutiko toks siaubingas dalykas, ji kalba apie Louis ir mūsų pasimatymus.

- Ryn, nieko jau nepakeisi.- ji vėl apsipylė ašaromis, o nuo veido staigiai dingo buvusi šypsena. Apkabinau draugę, kai ši kūkčiojo. Ir niekas nenori matyti tokių palaužtų draugų.

- mes turim nueiti į policiją.- nežinojau ar ji gali kuo padėti. Juk vis tiek košmarai jau sapnuosis draugei kiekvieną dieną, kiekvienas žmogus tams taikiniu savęs klausdama ar taip siaubingai kaip vienas nepažįstamas pasielgė ar po šimts, jie galėtų pasielgti taip pat. Dabar jau niekas nebebus kaip buvo.- papasakok, kas nutiko.- išsiveržė žodžiai, tačiau išgirsti, kas nutiko draugei iš ties nenorėjau.

Ji atsisėdo ant žemės, rankomis apsivijo kelius ir šiurpiai tyliu ir skausmingai palaužtu žmogaus balsu paprašė stiklinės vandens. Nuskubėjau į virtuvę, dabar man taip buvo jos gaila, kad negalėjau patikėti, kad virtuvėje ant stalo, buvo padėtas kruvinas peilis. Ir pirmas dalykas, tai pagalvojau, kad Andrea tuo metu, kol buvau su Louis lengvai galėjo užbaigti gyvenimą nes geriausiai draugei, kuriai ji vienuoliktoje klasėje padovanojo draugystės apyrankę, tariant kad būsim draugės amžinai, buvo su vaikinu ir skundėsi, kad Andrea ne kokia draugė.

- Andrea? Kodėl vienas iš peilių kruvinas?- draugė į mane nereagavo ir žvilgsniu sekė skraidžiojančią musę, kol ši išpuolė pro atidarytą langą. Rankos drebėjo, kad net išmečiau stiklinę ir ši sudužo į šipulius, taip greitai ir užliejo grindis maža balute susirinko viename taške.

Iš kišenės griebiau telefoną ir džiaugiausi, kad jis dar veikė, nes jo baterija seko.

- pagalba klauso.- kažkas kalbėjo.

- mano draugė... atvažiuokit, kuo greičiau.- nežinojau ką daugiau pasakyti.

Bilis pasirodė vos po dešimties minučių, nuo tada kai jam paskambinau.

- kas nutiko?- jo veidas buvo išbalęs ir pirmą kartą supratau, kad meilė ir baimė dėl kito išties yra tarp žmonių.

- Andrea,- norėjau apkabinti Bilį, tačiau mes nebuvom itin geri draugai. Jei nebūtų kažkas susiję su Andrea, mes nė neturėtume apie ką kalbėti. Mano gelbstinti tema apie muziką, kurią panaudoju kai nebežinau apie ką kalbėti nebūtų padėjusi. Juk Bilis mėgo trankią klubinę muziką, o aš galėjau imti svajoti užsimerkusi klausydama ir roko. Mane lengvai galėjo nunešti muzika, turinti žodžius, turinti prasmę. Lengvai galėjau pasijausti taip papratai, švelniai kylanti į kažkurį tolį, o aplink mane suktis mylimi kvapai ir užmerktomis akimis matyti pačius gražiausius prisiminimus.

- kas jai nutiko?- jo rankos apglėbė mane, tikriausiai pastebėjo kaip drebėjau. Nepasakiau kažko daug, išvis nepasakiau nieko, jaučiausi tokia išvargusi, kad galėjau sukniubti čia pat.- kas jai nutiko, Realyn?- jo rankos atsileido. Pro mus skubėjo praeiti seselės, prieblandoje, koridoriaus gale, stovėjo ir mirksėjo pastatytas užkandžių aparatas ir maža mergaitė skubėjo iš jo kažką nusipirkti. Bilis užėjo į Andrea palatą ir tyloje paskendau koridoriuje, kur sukritau į kėdes, prie palatos, nereaguodama į praeinančiųjų batų trepsėjimą, kulniukų kaukšėjimą, popierių šlamėjimą ir tylų žmonių niurnėjimą. Aplink viskas staiga išnyko, kaip niekada dabar norėjau dingti iš šios beprotybės. Mano kūnas stojosi, kad nesusivaldžiusi ėmiau sprukti iš ligoninės.

Ir krūtinėje kaip niekad, garsiai plakusi širdutė prašė žmogaus, norėjau išsipasakoti viską, pasakyti ką tiek laiko slėpiau nuo žmonių, su kuriais tik susipažindavau.

- Louis?- jo balso paštas, ramiu tonu privertė kažką žybtelėti skruostuose, lyg kokius cukraus pabarstymus kas būtų užbėręs. Jis neatskambino, jo balso paštas nereagavo, galbūt po viso vakaro vaikinui galiausiai pabodau. Nebūčiau kaltinusi, nes nebūtų už ką.

"Louis, aš atsiprašau!" Pasidaviau užgriuvusiems rūpesčiams.
"Aš atsiprašau.." skubėjau prie jūros, kojos vis kliūdavo, o per sunkias ir neperšviečiamas ašaras, kelias kažkur staigiai išnykdavo, kai kur pasirodydavo kur kas šviesesnis.

- laba diena!- raudoną kepuraitę taisiausi, ant kurios dar tebebuvo Borgo žaidimų salono pavadinimas. Žmonių veidai buvo pasikeitę, nė vienas nebeatrodė matytas, nauji išbadėję turistai, bandantys atrasti paslaptingą salos grožį ir negalvotus turtus, laksto iškišę liežuvį po visą salą. Pamesdami vieną kitą krepšį ar tikslą.

- o kada galėsiu aš eiti pažaist?- nuo galvos iki kojų rožiniais drabužiais apsirengusi mergaitė, laikanti rankoje pliušinį meškiną, visai panašų į medų mylintį Mike Pūkuotuką. Jos akys nenustygstančiai dairėsi po salę, prisipildžiūsę žmonių, o stiprūs garsai kiekvieną varė iš proto.

- dabar nėra vietos.- nelabai rūpėjo maža mergaitė, prie tokių spėjau jau priprasti. Sykį, maža mergaitė atskubėjo šlepsėdama per dideliais batais, ir rankoje laikydama pilnutėlį kibirėlį smėlio ir išdidžiai paklausė, ar negalėtų eiti pažaisti. Kai pasiūliau palaukti ji išsišiepė, besidairydama po salę ir it specialioji agentė ėmė tyrinėti juos. Vienas vaikinas paspruko susierzinęs, pralaimėjęs vienuoliktą sykį žaidimą, kuris buvo lengviausiai įveikiamas Borgo žaidimų salone, o mergaitė kažkur nurūko ir po poros sekundžių atsivedė brolį. Tikriausiai dvigubai vyresnį ir gudresnį, puikiai pasinaudojusi seserimi, kad gautų vietą Borgo žaidimų salone.

- graži, vieta.- už nugaros, Noreen, stovėjo užsivožusi didžiulę skrybėlaitę, ant peties apsikabinusi plačią ir didelę rankinę ir užsidėjusi nuo saulės akinius, tokius pusiau peršviečiamus. Ji atrodė juokingai ir galėjai lengvai pasakyti, kad draugė išsiruošė į paplūdimį.

- nesijuok,- rankoje laikė ir kiniško maisto lazdeles, kurias pametėjo man.

- pats metas išmokti valgyti kinišką maistą su pagaliukais.- išlukštendama juos iš pakuotės ir pirštais sukiojau juos.

Nusiėmusi akinius it pop žvaigždė dirstelėjo į Borgo žaidimų salono vidų, pamojavo nepažįstamiems žmonėms ir užsidėjus akinius, netrukus pabėgo įsivaizduodama, kad ją vejasi paparaciai.

- Realyn, tavo draugė keista.- ir negalėjau patikėti. Jo žodžiai nudegino kūną vaikiška laime. Tokia žaisminga, nematytą, neregėta.