Small town dreamer (LTU) /l.t

Penki.

Po.

    - kodėl norite parduoti šį namelį?- besižvalgydama moteris, tikrino ar kur nors neslepiu kokių sienos įtrukimų, slaptų niūriai pagarsėjusių kambarių, įdužusių langų ar kokio ryklio kokioje pakampėje.
- noriu išsikraustyti.- apsidairydama po nemalonia vieta tapusiu namuku, pati imu ieškoti viso keisto čia.
- o kodėl su baldais?
- naujai pradžiai.- lengvabūdiškai linkteliu, kad užeitų į virtuvę. Ant šaldytuvo tebekabojo gelsvas raštelis, kurį kažkada turėsiu nulipinti.
Apsižvalgius, po mažytį namelį, ji ėmė išrašinėti čekį, kurį vėliau įdavė man. Ji dar dėl visko pasitikslino ar turėsiu kur gyventi, užtikrintai linktelėjau, džiaugdamasi, kad visų daiktų nereikės pergabenti. Jei kartais nepavyktu gauti vietos, apie kurią planavau ir svajojau, visada galėsiu apsistoti pas draugus, kurių dažniausiai nemėgstu ir su kuriais nebendravau jau daugelį laiko ir nė nesisveikinau.
Pasirašius keletą, popierių, pabraukius kažką panašaus į savo raštą, pažadėjau išsikraustyti iš čia per savaitę. Nelabai svarsčiau ar dokumentai tvarkingi ar viskas leistina, ar viskas gerai. Norėjau kuo greičiau dingti iš čia.
Perėjus per kambarį, užsimaukšlinau didžiulę skrybėlę ir pasiėmusį krepšį išėjau pasitikti manęs dar nepalikusios saulės.
Atvertusi tuščią baltą lapą, užrašiau šios dienos datą, užsižiūrėdama į banguojantį vandenį, vėl jame žaidžiančius vaikus, paplūdimiu beeinančias naujas poras, kol žodžiuose bandžiau surasti didžiausią atsiprašymą.
Paskendusi visuose girdėtuose žodžiuose, ne iškart supratau, kad nuo kojų dingo gulėjusi užrašinė ir ją sukandęs, tolyn į vandenį nubėgo gyvūnas.
- atsiprašau!- nespėdamas pagal savo šunį, vaikinas prabėgdamas pro mane, suriko kol dar garsiau šaukė savo šuns vardą. Atsistojusi sugriebusi krepšį, pasileidau bėgti kartu, norėdama susigražinti užrašinę, daugybę dienų pildytų nematomais žodžiais. Kai pribėgusi arčiau vandens, prie kurio nesiartinau daugiau nei pusmetį, mačiau iš savo užrašinės likusią tik permirkusią knygelę plūduriuojančią, o vėliau nuplukdytą prie mano kojų.
- jis dažniausiai taip nesielgia. Ar ten buvo prirašyta kažkas svarbaus?- sekdamas šuniui pavadėlį, trumpam atsigręžė į mane.
- ne.- paimdama, šlapią knygutę, bandžiau atversti, surasti kažkaip dar nesušlapusius puslapius, bet nieko nebuvo likę. Nieko nebuvo likę iš mano rašytų datų, rašytų netikrų paveikslų ir jėgos, įveikus save parašyti laišką - atsiprašant už klaidas, kurių nepadariau, atsiprašant už žodžius kurių nepasakiau, atsiprašant už viską ko tada nepadariau, kad dabar taip neskaudėtų.
- jis irgi norėtų atsiprašyti,- juokaudamas mostelėjo į šunį, žvelgiančiu į atbėgančią bangą, o vėliau bandant ją pagauti ir perkąsti. Tarsi supratęs jis kilstelėjo galvą į šeimininką spitrindamas akimis į jį. Pakraipęs galvą, vėl nuleido ją, bandydamas sugauti vėl atriedančią bangą.
- norėtum ledų?- Bangos atneštas vanduo, pasiekia pėdas, o deginantis vanduo stipriai nudegina, akimirka pamirštu kaip kvėpuoti. Tačiau išties aš stoviu, vanduo ledinis, o rankose vis tebevarvanti mano užrašinė.

(a.ž.) Dėkoju, kas skaito šią istoriją. Labai tikiuosi jūsų nuomonių ir pastabų!