Small town dreamer (LTU) /l.t

Trisdešimt du.

Po.

- atrodai pavargusi,- prisėdus prie baro, Šiaurės elnio kavinėje, į mane pasisuko, Robert.

- šiandien pirma mano darbo diena. O pirmos darbo dienos visada būna sunkios.- padavėjos paprašiau arbatos išsinešimui. Robert atrodė sunerimęs kažką lyg norėdamas pasakyti, pradėdavo kalbėti, bet porą žodžių ištaręs nutildavo, o po kelių akimirkų vėl mėgindamas tą patį. Pro duris įslinko gatvės triukšmas, į kavinę užėjo dar keli žmonės nuo kurių sklido oras ir nuo batų tirpo prilipęs sniegas.

- Realyn, žinau, kad mes daug nebendravom...- Robert vėl nutilo svarstydamas žodžius, klausydamas savęs kaip jis skamba. Nebendravom? Tai iš kur pas mane tokie skausmingi gyvenimo prisiminimai, dėl kurių kaltinu pasaulį?

- nepasakytum.- aišku jis bendravo dėl Andrea'jos ir gal alkoholis, tada viską sugadino.

- aš atsiprašau.- tampiau išsinėrusį siūlą iš megztinio, nepakeldama galvos į Robert - tikriausiai kitaip būčiau apsipylusi ašaromis. Ir kas galėjo pagalvoti, kad bėgdama nuo salos ir nuo kvailai saldžių ir gražiausių gyvenimo prisiminimų, rasiu juos tolimiausiame užkampyje šypsena užslėptame atsiprašyme. Ir jei būčiau dar Andrea draugė, kuria ankščiau buvau, būčiau puolusi širdimi atleisti, bet nieko nebebuvo aplink ir atsiprašymas jau nieko nepakeis.

- aš nemaniau, kad viską sumausiu tarp jūsų su Louis.- ir dabar drąsiai galėjau jį taip sutriuškiti, kad dėl visko kaltas jis. Gal tai dar likusi senoji Realyn, siaubingai nemėgstanti savo vardo, neleido jam suversti kaltės tik jam. Kalta buvau pati, kaltas buvo ir Louis.

- nesumovei. Mes patys susimovėm.- žadėjau sulaukti savo arbatos, bet nebeištvėriau. Atsistojau nuo baro kėdės ir skubėjau išeiti. Padavėja už nugaros dar šaukė, kad pamiršau arbatą. Aš nebenorėjau ir karčiai pripažinau - nebežinojau ar kada išvis jos norėsiu.

Įkvėpiau Aliaskos tiršto šalčio pavirtusio vienišumu ir pirmą kartą pastebėjau, kad Aliaskoje žmonės tikrai liūdni. Tik keli vaikai, čia lakstė su storomis striukėmis, krykštaudami juoku ir dairydamiesi ar iš paskos neatlekia kuris nors iš suaugusių pasiruošusių išbarti už buvimą linksmais.

- Realyn, Realyn palauk!- man skuodžiant nuo Šiaurės elnio kavinės, vijosi Robert. Nebūčiau pabėgusi, kad ir kaip būčiau besistengusi - jis jau žinojo kur gyvenu.

- aš atsiprašau, Ryn,- skubėdamas tiesė mano arbatą. Užverčiau galvą į apsiniaukusį dangų laukiau kada pradės snigti, kada visa pliurza kiemuose ir gatvėse vėl sustings.

- gal nori pasikalbėti?- nebūčiau jam nieko pasakius. Nepažinojau jo kaip draugo, žinojau jį tik dėl kelių dalykų, dėl kurių taip stipriai gailiuosi. Jo ar mano žodžiai jau nieko nebūtų pakeitę, viskas jau buvo kažkam pamiršta. Ir nebeturėjo rūpėti nei man, nei jam.

- aš jau eisiu, Robert,- atsiėmiau savo puodelį, gurkštelėdama karštos arbatos, kad net staigiai atsitraukus į viršų išpūčiau karštus dūmų virsmus.

- juk tu nuo jo taip pat bėgai. Jei pasidarydavo sunku tu tiesiog pabėgi, Realyn,- priminė man, ir žinojau, kad jis teisus. Aš bėgu gal dėl to, kad taip viskas paprasčiau. Pabėgau nuo savo šeimos, stengiuosi pasprukti nuo prisiplakusių prisiminimų, kurie taip skaudina vidų, kad sunku ir tverti tai.

- o ką aš galėčiau pakeisti, jei mano baimės ir nesėkmės didesnės už mane?

„Louis,

Manęs tu klausei, kodėl aš viską taip slepiu. Pirmą kartą norėjau visą tiesą iškloti liepos dvidešimt pirmąją, likus savaitei prieš mano ir Andrea'jos išvykimą. Tada kai paklausei užklupai visai netikėtai, klausei paprastai, ledais tepliojai nosį saulei kepinant penktą dieną. Vos man pasisukus, bandant sustabdyti save iš juoko būsenos dar delnu gindamasi ir pati bandydama ištepti tau veidą braškiniais ledais, tu sustojai, sugriebei už riešų, tačiau neskaudžiai ir švelniai paėmei iš mano rankų ledus įmesdamas į šiukšliadėžę. Tuomet pirmą kartą prasitarei, kad žinai, kad nemėgstu ledų lygiai taip pat kaip keistų nekeptų žuvų suktinukų plaukiojančių ryžiuose - kalbėjai apie sušius. Gyniausi, sunkiai pripažinau, kad per visas šias atostogas, sušiai tapo ne tokie jau blogi, kad abejočiau jų gamyba. Pusę lūpų šyptelėjai ir po penketos minučių paklausei, tai kas nutiko su manąją šeima.

Nežinau kodėl, tačiau ir dabar praėjus nereikšmingam laikui, bandant užmiršti visą gražiausią gyvenime mėnesį, gražiausius ir vertingiausius atsiminimus apie tave, brangią mažytę salą ir plačią, neaprėpiamą akimis jūrą, aš tuo labiau prisimenu visas smulkmenas, visą kas tada man buvo pernelyg paprasta ir savotiškai žavinga. Kuo labiau stengiesi užmiršti kas tave skaudina, tuo labiau surandi visų mažų gražiausių dalelių savo gyvenime nutikusių ten, apie kur galvoti nebegali. Taip ir iš mūsų šaiposi gyvenimas, tiesa?

Tada galėjau lengvai iškloti visą tiesą. Apie viską. Tačiau gerklę graužė ašaros, bet bėgti bent šįsyk nuo tavęs neketinau. Taip tą sykį, tą liepos dvidešimt pirmąją, ketvirtadienį aš tau ir nepasaukiau tiesos.

Galbūt tau nebeįdomu. Taip, ir visiems aplink suprantama ir nereikia nė manyti kitaip, kad tau visiškai galbūt dar tau rūpiu. O kam aš galėčiau rūpėti?

Mano šeimoje, aš buvau viena iš jauniausių, tačiau ir nejauniausia. Turėjau du brolius ir sesrerį. Iš viso mūsų keturi ir galėtum pamanyti, kad mes nuostabi graži ir be abejo didelė šeima. Taip ir yra, tačiau aš visiškai nekenčiau jų. Ir tai nebuvo paaugliškas užsispyrimas, paprastas dalykas išaugamas kaip ir visi drabužiai mažam vaikui. Aš jų nekenčiau. Ar įsivaizduoji siaubingesnį žmogų, nei mane? Aš jų nekenčiau, Louis. Jie reikalavo, tikėjosi, norėjo iš manęs per daug. Todėl vos išvykus į universitetą aš nutraukiau su jais ryšį. Todėl ir mokiausi visai kitoje šalyje."