Small town dreamer (LTU) /l.t

Aštuoniolika.

- aš nesiruošiu bėgti.- purčiau galva atsikalbinėdama. Stovėjome po namelio stogeliu žiūrėdami, kaip stipriai lijo. Per septynias valandas oras subjuro, kad dabar salą gaivino vasariškas lietus. Subjuro jis labiau per dvidešimt penkias minutes, kol buvome svetainėje, nes man vos atsikėlus dar buvo šiltas oras plūstantis pro atidarytą langą.
- tu sutikai eiti į pasimatymą, Rea.- Louis, nuobodžiai vaikščiojo pirmyn atgal po mažytę pakylą, kuri dar turėjo stogelį.
- galbūt atidėkim tai kitai dienai?- žiūrėjau viltingai į jį. Kai vykau į šią salą nesiruošiau su savimi temptis mantos kurios tikriausiai nė neišpakuosiu nes jos tiesiog neprireiks. Nebuvau viena iš tų, kurios kelionei susideda viską, mintyse savęs klausdamos: "kas nutiks jei pradės lyti?" "o jei snigs?" "O jeigu staiga išsiverš ugnikalnis?" Ir visas kitas nesąmones įsidedant į dešimtį lagaminų, devyniasdešimt šaukštelių, jei staiga pamestum tą aštuoniasdešimt devintąjį.
Louis nestipriai stumtelėjo mane nuo durų, užrakindamas duris, su jau spynoje įdėtu raktu, įsidėjo jį į kišenę ir suėmęs už rankos, pradėjo bėgti.
Nesimatė bėgant visiškai nieko, tik mūsų juokas skambėjo, malšinamas vasariško lietaus iš apsiniaukusio dangaus. Šiandien tik lijo, nebuvo jokio žaibo, jokio vasariško griaustinio. Mes bėgome paknopstomis, užkliūdami už įtrūkinėjusio cemento, viena ranka kiek prisidengę veidus, bandydami kažką įžvelgti priekyje. Lijo taip stipriai, kad sunkiai galėjau įmatyti mano ranką suėmususį Louis. Ir jei nebūtume susikabinę, būčiau pasimetusi tuoj pat - ištiestomis rankomis į priekį, bandyčiau grįžti nenuklysdama į visai kitą salos pusę. Net lyjant taip stipriai, prabėgant girdėjosi iš namų sklindanti garsi muzika, vakarėliai čia ir toliau tesėsi. Nežinau, kaip jis žinojo kur mes bėgam.
- aš visa šlapia!- skundžiausi nenustodama juoktis. Man buvo gera, nes niekad to gyvenime nesu darius ir niekad per savo ateinančio gyvenimo metus nežadėjau to daryti. Ir krentantys lašai, nestabdomas juokas - buvo toks naujas reiškinys mano gyvenime, kad noriai būčiau tai pakartojus, o ir manau reiks – nes neatrodė, kad lietus nustos lyti iki tada kai mes turėsim grįžti. Mes įbėgome į tamsią patalpą, o po to perėję koridorių išlindome į gana šviesią patalpą. Mačiau daugybę žmonių spoksančius į mus. Vieni buvo plačiais veidais, su didžiulėmis akimis nustėrusiu žvilgsniu stebėję mus įbėgančius visiškai šlapius. Kitų kaktos siekė lubas, tarsi į jas būtų prileista putplasčio ar viso kito dalyko ar jos tiesiog būtų ištinusios. Kiti stebėjo ištempę savo žirafų kaklus ir kai iškišau jiems liežuvį - jie tuoj pat iškišo savo ir raudonas riebus liežuvis nusitiesė it prabangus kilimas iki žemės. Išstypėliams neprilygo kairėje stovintys nykštukai, žiūrintis į mus užvertę galvas tarsi į milžinus - baikščiomis mažomis akimis, rankomis ir kūnu. Pamojavau jiems, šie tuoj pat atmojavo savo mažomis rankytėmis.
- aš visą dieną galvojau, kur tave nusivesčiau.- Louis taip pat dairėsi į šiuos visus antgamtiškai atrodančius žmones. Kai kuriems jis mirktelėdavo, kai kuriems iškišdavo liežuvį, plačiai besišypsodamas.
- iš kur žinojai, kad sutiksiu? Ir kaip sugalvojai, mane atsivesti į Bobo Gardino veidrodžių karalystę?- pritūpiau žiūrėdama, kaip mažų žmogeliukų būrys, tupia kartu su manimi. Aš juos valdžiau, - valdžiau visus išstypėlius, nykštukus, galvočius ir keistuolius. Aš valdžiau visą atstumtųjų visuomenę. Nuo manęs ir Louis varvėjo lietaus vanduo - jis lašėjo ant žemės lipdydamasis į mažus būrius ir taip pat valdydamas visą balučių visuomenę, kai kuriuose veidrodžiuose, kurie buvo pakrypę į ją.
Mes susėdome, prie pačio keisčiausio veidrodžio, kuris padarė mus aukštus, tačiau palikdamas, normalaus dydžio galvas. Retsykiais, kuris pakeldavo rankas, susiimdamas už galvos ir žiūrėdamas kaip milžiniškos rankos apgaubia mažytę galvą.
- aš nežinojau ar tu sutiksi. Aš tik labai norėjau, kad sutiktum. Aš šiandien čia pats buvau užėjęs. Norėjau užeiti, nes niekad nesu čia buvęs. Žinai, vaikystėje manęs nieks nesivedė į tokias vietas, paauglystėje, kuomet rūpėjo viskas kas rūpi paaugliams, neturėjau noro, nekenčiau visų tokių vietų. Tad kai dabar užėjau, supratau, kad ir tau tai patiks.- jis žiūrėjo į prieš mus esantį veidrodį kol buvom atsirėmę į kitą. Louis iš kišenės ištraukė telefoną ir sausainį. Kiniškas laimės sausainis, buvo supakuotas, kaip kažkada prieš tai jis buvo įdavęs ankstesnį tokį patį sausainį. Įjungęs telefono blykstę jis labiau apšvietė sausainį, įdėdamas man į rankas sausainėlį. Nors kambaryje ir buvo pakankamai šviesu, tačiau jo šviesa pagelbėjo perskaityti iš perlaužto sausainėlio kyšantį lapelį.
"Sausainiai ateities nespėja. Tu nuspėji savo gyvenimą ir kelią, kurį renkiesi."
- visiškai prasti žodžiai, kiniškų sausainėlių reklamai.- skaitydama dar ir dar sykį, tuos pačius žodžius tariau. Nepritariau šiems žodžiams, nes kartais gyvenimo kelio negali pasirinkti. Ir tik maža dauguma žinojo, kad mano teiginys nemeluoja.
- Realyn?
- ką?- kai pasisukau į jį, jis jau žvelgė į mane. Jo veide nebuvo šypsenos, kuri kartais ramindavo ir aš išsigandau, kad pasakiau kažką ne taip.
- noriu, kad saugotum šiuos lapelius.- įdėjęs į delną, sugniaužė laimės sausainėlio lapelį,- noriu, kad saugotum savo laimę.- jo balsas pavargęs ir šiltas, skambantis iš žmogaus apie kurį kaip ir apie visas garsenybes išsyk atskirai Blink - 182 grupės narius, maniau kad jiems nėra nieko svarbaus ir nieko asmeniško ar reikalingo. Bet jis buvo žmogus. Ir jam skaudėjo, ir jis buvo visiškai toks pat žmogus, kuris gyveno visai šalia mūsų kiekvieno, tuo pačiu ir atskirai ir taip toli nuo visų.
- aš saugosiu.- linktelėjau, neatgniauždama kumščio. Padėjau galvą ant jo peties, žiūrėdama į keistus milžinus sėdinčius prieš mus. Daugiau netarėm nė vieno žodžio pasinėrėm kiekvienas į savas gilias mintis. Nežinau apie ką galvojo jis, tačiau vėliau kai vieną taško stebėjimą nukreipiau į Louis, tarsi galėjau įmatyti skausmo pilnas akis. Man galvoje dar sukėsi jo paslaptinga mintis, apie knygų herojus tampančiais mūsų nematomais draugais. Dėl visų minčių ir drabužių kiek limpančių prie kūno, nes buvo šlapi, stebėjausi, kaip vaikino sėdinčio šalia manęs telefonas dar veikė.
- kodėl pamanei, kad man čia patiks?- nepakeldama galvos, žiūrėjau į priešais esantį veidrodį. Sausainėlį pasidalinome per pus. O baltas lapelis atiteko man.
- nes tu nekenti savęs.- per veidrodį jis stebėjo mane, kai tuo tarpu mano žvilgsnis iš mano raudonuojančių skruostų, vis klaidžiojo po jo visą veidą, bet dažniausiai žvelgdavau į jo ramią šypseną, užslėpusią kaži kokį skausmą. Aš negalėjau jo klausti, nes jo nepažinojau.
- aš ne nekenčiu savęs.- žvelgiau į jo akis, sakydama visišką tiesą. Aš buvau susigyvenusi su visa bjaurastimi tūnančia manimi. Jau buvo praėjęs etapas, kai pagalvė nuolatos nuo ašarų būdavo drėgna, kai užsidarydavau kambaryje, stebėdama sieną ir panerdama į skausmingą nesąmonę, kurią vėliau daktarai buvo pavadinę depresiją. Buvau jau išgyvenus troškimą pasiduoti. Po septynių mėnesių seansų, pilkų ir baltų tablečių, aš supratau savo ganėtinai tuščią vietą šiame pasaulyje.
- tai kas yra?- pasukęs galvą, žiūrėjo į ant jo peties padėtą mano galvą, kol aš tebespoksojau į jį per veidrodį.
- tai nesvarbu.- tyliai tariau. Tai buvo nekenčiama ir neliečiama tema. Nenorėjau kalbėti apie tai.
- ar kada nors man pasakysi?
- pasakysiu.- pritariau, bet visiškai melavau. Aš niekam to nesakiau iš mielas rudakis nebuvo išimtis, net jeigu jis buvo vienintelis žmogus norėjęs manęs išklausyti ne todėl, kad gauna pinigus už paauglių ašarų liejimą, keistoje vienoje psichologų kabinetams skirtų kėdžių.

Mes atsistojome, dingdami iš salės, kai Louis mobilus rodė pirmą valandą nakties. Louis prasitarė, kad buvo susitaręs su šio furgonėlio, kur įsikūrusi Bobo Gardeno veidrodžių karalystė, prižiūrėtoju, palikti šią vietą atrakintą iki pirmos nakties vakaro. Pačiu laiku išsmukom iš furgono priekabos, nes neatkaklus prižiūrėtojas, jau žvangino raktais uždarinėdamas duris. Mes įsmukome į kiek nustojusį taip stipriai lyti lietų, Louis permetė ranką per mano kaklą, apkabindamas mane. Mes žingsniavome lietuje visiškai ramiai, tilto link, tikriausiai žadėdami eiti iki pačio galo.
- tu man taip ir nepasakei savo žadėtos paslapties.- danguje, visiškoje tamsoje, praplaukinėjo neryškūs pilkšvi debesėliai, nelabai buvau įsitikinusi ar ten tikrai jie, ar tik lietus besipildantis į akis, užtykštantys ant skruostų, smakro, lūpų, nosies ar kaktos.
- nejaugi? Ir ką aš tau buvau žadėjęs?- vaikinas kiek pasimetė, neprisiminė ką žadėjo, kai snūduriuodama stovėjau Borgo žaidimų salone, praleidus visą naktį vaikštant pajūriu.
- sakei, atskleisi paslaptį, kaip nesijausti mieguistu po nemiegotos nakties.- vėl ėmiau jausti miego trūkumą, vėl nežinojau kada grįšiu į nameliūkštį.
- nežinau ar tau pavyks.
- tik pasakyk.
- išmoksti būnant turuose: nesibaigiančio ilgumo repeticijos kiekviename mieste, kiekvienoje naujoje arenoje, koncertai kuriuose turi būti toks atsakingas, kad žmonės nenusiviltų atėję čia, interviu, daugybė neskanios becukrės, karčios kavos. Tai tiesiog išmokstama, įprantama. Dar daugybė susitikimų su fanais, kurie klausinėja tokių bereikšmių klausimų kur retsykiais pasitaiko tokių įdomių ir negirdėtų ir vakarėliai į kuriuos privalome eiti.
- gal tikrai to ir neišmoksiu.- apkabinau jį, nors mano galva negalvojo, tad supratau tik vėliau. Louis nieko dėl to nesakė. Gal jam tai nebuvo keista. Tačiau naktyje mane ėmė šildyti gėdos jausmas, šiluma atsirado kūne, veidą išmušė raudonis. Po kelių akimirkų paleidau jį, tačiau jo ranka taip ir buvo mane apkabinusi. Mes sustojome prie turėklų kur buvome paryčiais, žiūrėdami į jau užgesusį švyturį, naktį rodantį kelią pasimetusiems ir išsiblaškiusiems laivams ar iš naktinės žūklės grįžtantiems žvejams.
- vienintelė saloje. Tu vienintelė saloje.- jis šypsojosi jūrai ir švyturiui, kalbėdamas žodžius, mintis kurių nesupratau.
- ką tu turi omenį?- teiravausi, o jis džiugiai šypsojosi toliui.
- tu vienintelė tokia saloje.- ir jei žodžiai, kartais kai kam galėjo pasirodyti, kaip iš siaubo filmų, kurių iki soties prižiūrėjau pas pusseserę ir pusbrolį mažytė, nors aiškiai būdavo nurodyta, kad žiūrėti galima tik nuo šešiolikos, bet Louis žodžiai buvo šilti ir tokie gražūs, kad tikrai pagalvojau, kad esu tikrai vienintelė saloje.