Small town dreamer (LTU) /l.t

Dvidešimt.

Po.

- o tu moki žaisti?- švepluodama vienuolikmetė, kaip pati ramiai aiškino, dėl naujos dantų plokštelės, kurią buvo gavusi vos prieš dienas, žiūrėjo į mamos atneštą "Monopolį".
- moku.- melavau. Niekados nesu žaidusi šio žaidimo. Mačiau, kaip įvairias korteles skaito ir langelius mindžioja žaidę draugai, tačiau legendinis šių laikų žaidimas, nebuvo viskas apie ką tas akimirkas galvodavau.
- aš nesu žaidus.- mes ant išplautų grindų, vidurį palatos pasitiesėm savas antklodes ir susėdome ant jų. Mano temperatūra buvo pamažėjusi, bet iš ligoninės išleisti, dar nė vienas gydytojas nesiruošė, net po eilinio melo apie gyvūnus, laukiančius namuose. Galbūt vėliau tikrai reikės įsitaisyti minkštą pūkuotą padarėlį, noriai žaidžiantį net vidurį nakties ir visada palaikantį kompaniją ir net tavo nuomonę ar nuotaiką. Gal tada, savo sakomų žodžių laikysiuosi labiau atkakliai.
- o nori, susikurti savas taisykles?
- o tai kaip mes tada žaisim?- atidarydama dėžę ištraukė popiergalį su smulkiai surašytomis taisyklėmis. Aš nesiruošiau viso to skaityti tik dėl to, kad perprasčiau visas šias taisykles vienam kartui.
- tai bus mūsų žaidimas. Susigalvosim taisykles. Žaisim kaip niekas dar nežaidė Monopolio.
- gerai,- pakilingu balsu apsidžiaugė, suplojo rankomis ir griebė išlankstyti sulankstytą žaidimų lentą.

Sukūrėme savo specifines, fantastines taisykles, apie įvairius perėjimus siaubingai baisių ir daug drąsos reikalaujančius perėjimus norint įsigyti naują viešbutį ar kitą dalyką. Turėdavom pereiti įsivaizduojamus krioklius, pelkes kurioje šnibždėti knibžda krokodilų, užlipti į didelius kalnus - viskas mums atstojo šiame kambarėlyje esančius baldus, lovas, stalus, langus ir palanges. Arba kartais užtekdavo ir patiesalų ant kurių gulėjom ar sėdėjome, prieš tai buvusių mūsų antklodžių. Atėjus patikrinti mūsų temperatūrų ir atnešti pietų, seselė mus rado, viena su kita besiderančių dėl trijų viešbučių - niekaip negalėjom nuspręsti, kas baisiau: eiti per "Ugulungru" pelkę ar leistis per "MediBa" krioklį, kuriuos pačios ir išgalvojom. Išsigandusi seselė mus nuvarė į lovą. Ir dar prasitarė, kad aš vyresnė turėčiau būti atsakingesnė, nes abi su palatos drauge, esam sergančios peršalimu ir turime šiltai gulėti lovose. Vos seselei išėjus, atsikaičius man paskaitą kaip turėčiau elgtis, mes vėl skubiai pasitiesėme antklodes, sugrąžindamos Monopolio lentą ir grįždamos prie svarbaus klausimo. Galiausiai "Ugulungru" pelkė pralenkė dviem balsais daugiau, nors balsavę ir buvo tik du žmonės. Kai seselė grįžo pasiimti indų, mes buvom suplanavusios vieningai slėpti "įkalčius: ji po pagalve pakišo žaidimų lentą, aš greitai sumėčiau ant lovų antklodes. Kai seselė pravėrusi duris grįžo, mes iškišusios tik nosis iš po antklodžių, apsimetėme miegančios, kad seselė nesiginčytų su mumis, kad per žaidimą pamiršome suvalgyti pietus. Seselė atsidusi paėmė mūsų pusiau pilnas lėkštes ir išėjo iš palatos. Pratupėjusios dar porą minučių, įsitikinti, kad sesutė nesuuodė mūsų klastos, gulėjom, užsimerkusios ir iškišusios tik nosis iš po antklodžių.
- aš perku viešbučio pirmą aukštą.- vienuolikmetė mergaitė, mestelėjo antklodę ant žemės ir ėmė iš po pagalvės traukti žaidimų lentą.
Numečiau savąją antklodę, sėsdama ant žemės.
- Ululugru,- nepasiduodama ir nenorėdama prarasti viešbučio vestibiulio, pasiunčiau priešininkę į krokodilų pelkes.
- bet juk tau geriau, kad nupirkčiau vestibiulį. Nesiųsk manęs į Ululugru.
- man patinka mano pilni viešbučiai, su visais savais vestibiuliais.- nepasidaviau aš, liepdama jai pereiki Ululugru. Žaidimo nelaimėjo nei viena. Sesutė užklupusi iš pasalų, atėmė iš mūsų žaidimų lentą. Todėl draugiškai teko paskelbti lygiąsias. Pasiėmusi mobilų, įsijungiau Blink - 182 albumą, sykį pertikrindama ar nėra dainų kurios nepriklausytų albumui ar Blink-182 grupei. Mano palatos draugė įnyko į telefoną, vėliau penketai minučių atsivertė knygą pavadinimu "Nimės sala". Pravertusi porą puslapių, ji atsigulė užsiklodama antklode ir šalia pasidėjo mobilų, viena ranka jį maigydama. Ausinėse skambėjo trečioji albumo daina. Jos žodžiai lengvai skaidžiojo mintyse, nekėlė prisiminimų ir nedaužė svajonių. Šios grupės muzikantai nė nenutuokdami su manimi buvo nuo pirmų sunkių paauglystės dienų. Pakėliau telefoną, įsijungiau internetą ir mane atsekė kelios žinutės iš socialinių tinklų. Noreen, domėjosi kaip sekėsi kelionė, kaip išsipakavau nusivežtus tris lagaminus, ką dabar veikiu. Prašė net nufotkinti mano mažulyti namelį, kurį keičiau po truputi. Buvo prisegta nuotrauka, kur draugė pasidariusi asmenukę su pasmeigtu sušiu, rankoje laikomoje šakutėje. Ir prirašyta vos keli žodžiai "skaniausio maisto neįmanoma atsisakyti." Rankos pačios norėjo suvesti žodžius ir atrašyti draugei, bet juk žadėtoji pradžia, negalėjo būti tokia, kad jai atrašyčiau. Jau nebegalėjo būti, nes pasižadėjau Aliaskoje pradėti naują pradžią.
"Ar tikrai norite atsekti šį asmenį?"
"Taip."