Small town dreamer (LTU) /l.t

Trisdešimt keturi.

Prieš.

- paskubėki!- draugė bėgo į jūrą, šaudama man ir nepažįstamam vaikinui, su kuriuo susipažino visai nesenai. Mano pėdos smigo į smėlį, jų smiltelės tai šokteldavo, tai nusileisdavo į kitą vietą. Noreen, sustojo vos pasiekė jūros vandens bangų sudrėkintą smėlį ir atsukusi nugara jūrai iškėlė rankas, užkliudydama plačiąją skrybėlaitę ją numesdama prie vandens, kur jūros bangos laimingos pašoko ir dribo į vidų su visu dideliu ir nekantriu džiaugsmu. Sustojau prisivijusi draugę. Nekantriai stypčiojau, dairydamasi, žvelgdama į švyturį, nudažytą ryškiomis spalvomis ir prieš jį dar matomą tiltą, kur maži, mažulyčiai žmogeliukai lankstė ir zujo tai pirmyn, tai atgal.

- fotografuoju, šypsokitės!- fotoaparatu pyškino, Noreen sutiktas naujas draugas. Jos žodžiais tariant, kad štai ir vėl esam geriausios draugės, reikia naujų nuotraukų. Už mūsų matėsi jūra, pusiau danguje, pusiau jau į vandenį slystanti saulė ir salos grožis: smėlyje, bangose, saulėje.

- smagu!- Noreen, tikriausiai tikėjosi sprukti į mano nupasakotą Katinų užkandinę ir užsisakyti pačią didžiausią skrudintų bulvyčių normą, vėliau įsmukti į suvenyrinių sendaikčių parduotuvėlę, kur gali rasti suvenyrų apie kuriuos nežino nė patys kūrėjai.- persiūsi man?- kumštelėjo vaikinui į petį, kol pats jis stebėjosi pavykusia nuotrauka ir komentavo kiekvieną jos centimetrą. Tikriausiai tokia ir būna aistra savo hobiui į kurį investuoji savo gyvenimą. Trumpai tariant tai tavo vienintelis gyvenimo džiaugsmas, vienintelis sprendimas dėl kurio niekad nesigaili ir jei žmogus tokį turi, tikriausiai nesijaučia toks vienišas.

Pakilome į mažą kalniuką, išlysdami iš takelio nuo jūros, kur aukštos žolės retsykiais įdurdavo. Išsipurčiusi drėgną smėlį iš skrybėlės ir nesukdama galvos, kad skrybėlaitė pati visa šlapia, užsivožė ant galvos ir veržėsi į priekį, nors nė nenumanė į kurią pusę eiti. Šlepsėjau, dairydamasi į vienodus nameliukščius, praėjome pro besipešančią porą, lojantį šunį ir ant medžio, kuriame uodega mosikuodama sėdėjo ir didelėmis akimis vėpsojo pikdžiugiškai išsišiepusi katė. Prasmukome pro eilę žmonių kurie išsirikiavę it futbolo gynėjai, nenorėjo praleisti eiti ir duobėtą taką nubarstytą jūros smėliu ir vietomis butelių šukėmis, nuo kurių jautėsi dar saulėje kepantis kvapas. Pardavėjai įsirikiavę iš tako abiejų pusių, spaudė įtikinėdami pirkti iš jų prekes, kurių paskirties nenumanė niekas.

Katinų užkandinės stalai buvo užimti žmonių, kurie tauškė į telefonus, rėkė ant savo vaikų, vietomis poros žagsėjo meilę.

- nesąmonė, kad tokia didelė eilė.

- niekada tokia nebūdavo.- prasitariau, Noreen nudžiūvo, tyliai aiškindama, kad tikriausiai jog paparaciai sužinojo, kad būtent ji atvyko pailsėti į šią salą. Jokių paparacių, nebuvo, niekas nelabai ir nutuokė, kas ji yra išvis.- aš noriu, bulvyčių!-, sušuko Noreen skardžiu balsu, tarsi sakytų kažką svarbaus. Kai pasimetę žmonės atsisuko į ją, ši bedė pirštu į mane, nusimesdama nuo savęs visus kaltinimus, būnant išprotėjus. Juoku užsikrėtusi draugė, nenustojo, nė priėjus jos eilei - toliau valėsi netikras juoko ašaras ir juokėsi, kad praeiviai niurnėdami tildė kaip tik beišmanydami, kalbėdami tiek daug keiksmažodžių ir viso kito šlamšto. Užsisakiau, vos priėjus mano eilei. O katinas, nupieštas ant iškabos tarsi linktelėjo, padėkodamas, kad užsisakiau, skaniausių gruzdintų bulvyčių saloje. Noreen, buvusi nustumta nuo eilės, griebė mano bulvytes, tarsi narkomanas, bandantis atprasti nuo sušių.

- kodėl tu taip valgai sušius?- padėjau mobilų ant stalo, leidau išdidžiai kepti saloje, netikrinau esamų žinučių, nes visiškai nerūpėjo.

- o ar pažįsti daug žmonių, kurie valgo sušius su šakute?- vaikinas, tikriausiai pažįstamas iš ankščiau priėjęs, trumpu žodžiu pasisveikinęs, įdavė lapelį Noreen ir tokiu pačiu trumpu žodžiu atsisveikinęs, nuėjo.