Small town dreamer (LTU) /l.t

Devyniolika.

Po.

- ar jūs esate prisiregistravusi šioje poliklinikoje, aš nerandu jūsų?- seselė knisosi tarp žmonių ligos istorijų, bandydama surasti mano ligos istoriją. Tik po jos iškelto rimto klausimo, mano karščiuojanti galva, užvedė voratinkliais apaugusį motorą ir greitai ėmiau purtyti galvą.
- aš atsikrausčiau prieš porą dienų. Prisiregistruoti dar nespėjau.- patikinau ją. Moteris linktelėjo, grįždama prie kompiuterio, tikriausiai mintyse keikdama visomis pasaulio kalbomis. Užpildžius dokumentus, kuriuos teko pildyti daug ilgiau, dėl neapsieitų mano čiaudėjimų ir kosėjimų, užsigeriant vandeniu, kad taip nebūtų blogai.
- kuo skundžiatės?- sugriuvus į kėdę ir pakėlusi pavargusias akis, nuo niekaip neužmigtų valandų, kamuojantis naktį, besivartant iš vienos pusės į kitą, norėjau paklausti daktarės ar ji juokauja. Tačiau man užėjus į kabinetą ji nė nepakėlė į mane savo galvos, toliau pildė įvairias ataskaitas.
- aš karščiuoju.- pakėlusi galvą, neatrodė nustebinta. Buvo gruodis, gal Aliaskoje sausis, tiksliai nenumaniau, kada Aliaskoje metų laikai baigiasi ir prasideda.
- nuo kada?- atsivertusi atsineštą, visiškai tuščią ligos istorijos sąsiuvinį, klausinėjo. O viskas ko man reikėjo, kad išrašytų siaubingai greitai veikiančių vaistų nuo peršalimo. Galbūt mano kūnas, nebuvo staigiai pasiruošęs iš beveik visus metus šiltos salos ribų, atsidurti tiesiai į didžiulį šaltį. Man išrašė tris skirtingus vaistus. Kiek pakraipius galvą, siūlė sugrįžti jei jausiuosi blogiau. Išties garsiai svarstė ar neverta manęs guldyti į ligoninę. Dar nesistojau net tuomet kai jau galėjau eiti, darėsi silpna, norėjosi dar pasėdėti. Gydytoja, daugiau nieko nesvarstė ir pradėjo pildyti lapus, kad metas guldyti mane į ligoninę. Norėjau išsisuki, prasitarti kad namuose turiu gyvūnų, negaliu jų palikti vienų, daktarė manęs nesiklausė, nenorėjo nė trupučio girdėti meno melo.
Ligoninių bijojau nuo depresijos laikų. Buvau į tą mažą kambarėlį uždaryta dviems savaitėms - uždraudžiau į palatą įžengti net tėvams. Dėl draugų neturėjau labai sukti galvos - nelabai bendravau pastarąsias savaites, o nepranešus tikriausiai pagalvojo, kad pasigavau mažą peršalimą. Vienuolika dienų, pragulėjau nesikeldama iš lovos, nenorėdama matyti jokių žmonių, šalia savęs. Ir vienišumo agoniją kenčiau muzikoje ar skaitydama knygas. Nekalbėjau su užsukančiomis seselėmis, daktarėmis. Ir kai jau norėjo vežti mane į kažką stipresnio, nei ligoninė, aš šaltomis mintimis pasidalinau su užsukusia psichologe. Jau po kelių dienų atidavė mano drabužius, kuriuos seselės buvo paėmusios, kad nebūčiau sugalvojus, pabėgti iš ligoninės, nes įgrūsta ir taip buvau ne savu noru. Nepasakiau kažko daug, gal tai išvis kalbėjo tabletės, kurias gėriau, nes jų pavadinimus pakeitė likus kelioms dienoms iki mano "persilaužimo". Prisimenu, lyg dar vakar, vienuoliktą valandą ryto, dėdama į maišelį, perskaitytas knygas, tuštindama ligoninės staliuką, prisižadėjau sau, niekad žmonėms nepasakyti kaip jaučiuosi. Ir beveik laikiausi šio pažado.
Trys metai. Aš pažadą ištesėjau tik trims metams. Taip ir nutinka gyvenime, kai poros prisižada amžinai meilei, o meilė baigiasi po pirmos gautos žinutės iš svetimo vyro ar nepažįstamos merginos. Taip ir nutinka, kai pasižadi gyventi amžinai, o vėliau į gerklę susikiši tuntą tablečių užgerdamas vandeniu. Taip ir nutinka mums, mūsų amžiaus žmonėms, kurie žada: nuo pirmadienio, nuo pirmos mėnesio dienos, nuo naujo gyvenimo, vykdyti sąrašą, kad suspėtų mirti jauni, tačiau pasenę kišenėje randa, tą patį popiergalį, rašytą naivaus dvylikamečio, naivaus savojo "aš". O jame tuščia - jokių atsakymo į gyvenimo klausimus, kilusius tuo meto vaikai. Jokių slaptų naujų atradimų, jokių rastų talentų savyje - buvom vidutinybės nes prisižadėjom, o pažadus laužome greičiau, nei tuomet kai nieko nežadame.
- jei nori, paskambink draugams ar giminaičiams, kad atvežtų tavo daiktus.
- nereikia. Aš pati.
Ligoninėje tvanku. Čia nevėdintos patalpos, sukosėjus plačioje paskutinėje, galinėje palatoje, girdisi viskas ir manojoje palatoje. Dėl perpildytų vietų, mane dėl ganėtinai dar jauno amžiaus paguldė į vaikų skyrių. Todėl persikėlus iš penkias minutes pabūto kito aukšto, vaikai su savo tamsiomis problemomis visai nebuvo baisus reikalas. Paradoksas, kad niekad nežinai, gal dabar mane kaip tik ir pravežė pro panašią merginą, kuri uždraudė tėvams įžengti į jos palatą ir nieko nenori matyti iš žmonių tarpo. Gal tada ir man uždarytomis durimis, kažkokią merginą vežė iš suaugusių skyriaus į vaikų, dėl perpildytų palatų, kuri galvojo lygiai taip pat. Koks mažas galėtų būti mūsų pasaulėlis. Palatoje aš viena, todėl galiu įsijungti muzikos per garsiakalbį. Tačiau man taip bloga, kad nusprendžiu valandžiuke numigti. Kai nubundu - seselė man leidžia vaistus, uždegtos šviesos įrodo, kad jau vakaras, o palatoje aš nebe viena.
- tavo temperatūra dar pakilusi.- aiškina seselė, o aš žiūriu į savo palatos draugę - mergaitę gal vienuolikos ar dvylikos metų. Kai seselė išeina, maža mergaitė nusisuka į sieną, galvą paslepia antklodėje ir guli nejudėdama. Mums atneša vakarienę. Prisėdusi seselė, pavargusiomis rankomis, veidu nuo matomų siaubų dėl kenčiančių vaikų, su didžiausiu rūpesčiu maitina mergaitę, truputi pasikėlusią nuo patalų.
- valgyk.- pakėlusi galvą, nuo laikomos lėkštės, žvilgtelėjo į mano lėkštę.
- nesinori.
- turi. Tau aukšta temperatūra, turi pavalgyti.- imu baksnoti daržoves, tikrindama ar jos staiga nesugalvos lipti iš lėkštės, taip padedant man išsisukti iš valgio. Neturėjau noro, dėl pakilusios temperatūros. Tikriausiai visiems taip būna, kai peršąli arba jautiesi blogai. Suvalgiau prie jų pridėtus ryžius, visą mėsišką dalį palikdama - nė negalėdama pažiūrėti. Blausiai šyptelėjau.
"- noriu padėkoti jums už šį nuostabų apdovanojimą,"- Noreen, stovėjusi laikė pakuotę kiniško maisto indelio. Kai ji kvietė antrąją šefę, ir man atėjus aš suverčiau jai ant galvos ryžius. Prisiminiau vakarą, verdant sušius koloje ir užsipylus sugižusio pieno. Tikriausiai nuo aplinkos kuri tave supo, žmonių kurie tau atstojo draugus ar net priešus, negalima taip lengvai pabėgti. Tikriausiai galvoje visą gyvenimą lieką mažytė dalelytė sakanti, kad viskas galėjo būti kitaip. Ir klausimai niekad gyvenime neduos atsakymų, niekad nežinosi, kas būtų buvę kitaip jei nebūtum susipažinęs su vienais ar kitais žmonėmis? Jei nebūtum išvykęs į vieną ar kitą vietą? Kas būtų kitaip jei nebūtum pasakęs vieno ar kito žodžio? Kas būtų, jei sunkią akimirką būtum pasidavęs, būtum sukniubęs ant kelių, rėkdamas miniai, draskydamas krutinę, verkdamas tarsi kažkas būtų tavo viduje, kad daugiau nebegali?
Seselė išėjo, nešina pustuščiais indais, o mažoji palatos draugė vėl nusisuko į sieną, nenorėdama bendrauti su manimi. Pasilenkusi labai lėtai, prižiūrėdama, kad netyčia nenulaužčiau ar nenutraukčiau kokio lašelinės laidelio, iš rankinės išsitraukiau ausines ir susiradau mobiliajame, pirmą "blink-182" albumą. Jų atliekamas rokas - ramino išvargusias mintis, sunkias rankas ir atpalaidavo kūną, viską ką galėjo padaryti tik muzika ir mėgstami atlikėjai užburiantys savo balsu, savo skausmo ir išgyvenimu kupinu jausmingai tvirtu ir tuo pačiu apgailėtinai palaužtu balsu.
"Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai ramiai užmigau.
Pirmas kartas, kai jūros nesapnavau.
Ir man reikėjo atgaivos
Kaip žolei rytmečio rasos.

Kaip rytui reikia rūko,
Vasaros kvapo nurimusiam miškui
Kaip jūreiviui jūreiviškos dainos."

Ir įsimaišiusi į albumo grojaraštį, sena daina apie jūrą, dar įkelta į telefoną prieš pusmetį, skambėjo užtraukusi, po penkių Blink-182 dainų. Ramus snūduriavimas išnyko, kūną persmelkė atsiradusi viltis. Ir ta viltis - beprasmė. Nes mūsų gyvenimai ne filmai, ne knygos ir ne gražūs gyvenimai.