Šešėlių Gyvenimas. (BAIGTA)

1. dalis. 15.

Prabudau ryte nuo didelio galvos skausmo. Atsisėdau ant lovos krašto. Susiėmiau už galvos ir nudelbiau akis žemyn. Pasėdėjusi tyloja nusprendžiau nueiti pasiimti vaistų. Persirengusi nusileidau laiptais žemyn ir sutikau Marką. Jis sėdėjo susikaupes ant sofos ir žiūrėjo futbolą.
Tyliai nužingsniavau link sofos.

-Gal šiuose namuose yra nuo galvos skausmo vaistų?-ėmiau tyliai kalbėti.
-O labas rytas,taip vaistai toi mažoi ,rudoi spintelėje,-parodė ranką į virtuvę.

Linktelėjusi nulėkiau į virtuvę. Išsitraukiau Ibufrofen dėžutę ir įsipyliau į stiklinę šalto vandens.

Išpakavau dėžutę ,pasiėmiau viena tabletę ir perlaužiau per pusę. Likusę dalį įdėjau atgal į dėžutę.

Išgėrusi vaistus nukulnevau vėl į svetainę.
Atsisėdau ant sofos tik toliau nuo Marko, nes jis buvo per daug susikaupes žiūrint futbolą.

Susikėlusi basas pėdas ant sofos ,apkabinau kelienius ir padėjau smakrą ant jų.

Žiūrėjau kaip ekrane bėgioja maži žmogeliukai ir spardo kamuolį.

-Įvartis!-staiga pašoko nuo sofos Markas ir iškėlė rankas aukštyn.

Kruptelėjau , bet greitai vėl susitelkiau ties televizoriu. Jis vėl atsisėdo ant sofos tik šį kartą žvilgtelėjo į mane.

-Atleisk jai išgąsdinau,-nusišypsojo jis.
-Niekis,-atsidusau ir tuščiai žvelgiau į televizorių.

Jis irgi nusuko žvilgsnį į ekraną. Pasigriebiau nuo krėslo minkštą pagalvę ir padėjau šalia savęs. Atsigulusi ant šono padėjau galvą ant pagalvės.Susiriečiau į kamuoliuką,kad palikčiau vietos Markui šokinėti dėl įvarčių.

-Kas nutiko?-Markas atsistojo ir priėjęs prie manes, atsitūpė man prieš nosį.

-Nieko,-bandžiau apsiversti, bet nepavyko. Teko vėl atsisukti į ji.

-Nu pasakyk,-jis ėmė zysti kaip mažas vaikas.

-Ne,-atsisėdau ant sofos.
-Kodėl?-zyzė jis.
-Nu netavo reikalas,-vėl susikėliau kojas ant sofos.
-Nu bet man rūpi,-jis nesiliovė zyzes.

Trenkiau su ranka per sofą ir atsisukau į jį.

-Tiesiog tėtis dar nepasirašė dokumento , kad esu jo duktė , tad mane rytoi veš i vaikų namus,-suurzgiau-laimingas?

-Pala ką?-susiraukė jis-To nebus tu nevyksi į tous bepročiu  namus man matau teks pasirašyti už tavo tėvą,-suurzgė jis ir atsistojo.

-Bet jai tu pasirašysi man teks gyventi pas tave,-susiraukiau.

-Bent geriau nei vaikų namuose,-sumurmėjo jis ir išėjo ir svetainės,bet greitai grįžo su mano telefonu rankose.

Padaves man telefoną atsisėdo šalia. Šaunu skambina tėtis...

-Alio,-nedrasiai atsiliepiau.
-Sveika brangute turiu prastų naujienų,-atsiduso jis.
-Kas nutiko?-greitai paklausiau.
-Tau regis teks pabūti gan ilgą laiką vaikų namuose,nes aš tik už mėnesio gausiu sutartį gali jau rengtis aš jau atvažiuoju tavęs paimti,-kalbėjo jis.

Dogiau nieko neklaususi padėjau ragelį. Padėjau telefoną ant stalo ir atsisukau į Marką.

-Man reike eiti,-jau stojausi,bet pajiutai delną sau ant rakos.

Markas vėl mane pasodink atgal ant sofos.

-Kur?-suurzgė jis.
-Koks tau skirtumas vistie man teks vykti į vaiknamį,-atsidusau ir pakilau nuo sofos-Man reike ruoštis tėtis atvažiuoja manes paimti.