Again

12 skyrius

"Where do broken hearts go?"
________________________________________

Chloe P.O.V

„Kas čia vyksta, Harry?"- merginos sumišusios akys žvelgia į tas žalias, kuriose atrodo nebeliko nieko gražaus ,švelnaus, tik šaltis
„Nesikišk į tai ,Chloe"- piktas jo balsas skamba jos ausyse
„Tai ką, tu, man siūlai, tai pamiršti?"- sarkazmo perpildytas balsas atsimušą į tribūnas
„Taip, Chloe, aš būtent, tai ir siūlau padaryti, pamiršk"-žengias kelis žingsnius link jos priverčia nugara susidurti su metaliniu strypu, prilaikančiu tribūnas
„Atleisk, kad nesu tokia tobula ir negaliu to, taip paprastai pamiršti"- nusijuokusi mergina, nustumia vaikiną ir pradeda eiti, tik ją sustabdo jo balsas
„Atleisk tada ir man, jog stengiuosi tave apsaugoti"
„Po galais, Harry, aš žinau, kad jūs įsivėlę į kažkokius nešvarius reikalus daugiau nė tos kvailos lenktynės, tačiau kaip tu ruošiesi visus ir nuo visko apsaugoti, neleisdamas jiems žinoti, nuo ko jie turi būti saugomi?"- merginos rankos tvirtai įsikibusios į jo marškinių apykaklę, o akys susmeigtos į jojo
„Tai nėra tavo supistas reikalas, aš apsaugosiu ką man reikės ir be tavo pagalbos"- tai pasakęs kiek per stipriai trenkė per merginos rankas atsitraukdamas ir dingdamas už tribūnų

Sumišusi ji stebėjo jo betolstantį siluetą ir mintyse keikė save už tą kivirčą. Tačiau ji norėjo žinoti kas slepiasi giliau. Labiausiai ją neramino tai, kad prieš Louis nieko neturėjo, sustabdyti tuos jo ir Alishos santykius- negebėjo. Daug kartų ji bandė suprasti, kodėl tuo metu  pasikliovė būtent juo ir ar tikrai panaudotų tai prieš ją? Dar kelias minutes pasėdėjusi aikštyne, ant tos dirbtinės žolės, atsistojo ir susirinkusi daiktus pajudėjo rūbinių link. Besikeisdama savo rūbus suvokė, jog į Harry namus jai teks keliauti pėsčiomis, tačiau dar didesnio kivirčo ir dar painesnės situacijos netroško. Sugraibiusi savo mobilųjį rankinėje surinko reikiamą numerį ir pridėjo prie ausies.
„Payne"- balsas nuskamba pro telefono garsiakalbį
„Ei, Liam, čia Chloe, atsiprašau, kad trukdau, bet patekau į bėdą"- sumurma ji ir greitai būna nutraukta
„Chloe? Kas nutiko? Harry viskas gerai?"- jo balsas rimtas ir šiek tiek bauginantis
„Taip, manau jam viskas gerai"- suraukia savo dailiai sutvarkytus antakius
„Tai pala, Jūs nekartu?"- jo balse žaidžia sumišimo gaidelė
„Ne, kodėl turėtume?"- merginos juokas byloja apie pasimetimą
„Na, jūs pora ar kažkas panašaus"
„Ne, kas tau taip sakė? Mes draugai, nieko daugiau, tik pastaruoju metu per daug pykstamės, bet ne tame esmė, man reikia tavo pagalbos, galbūt galėtum atvažiuoti prie mokyklos ir nuvežti mane į jo namus?"
„Už penkiolikos minučių būsiu"- po jo žodžių pasigirsta tik signalo garsas

Pasidėjusi krepšį su visais daiktais ant žemės,  o pati atsisėdusi ant laiptų ir sukryžiavusi kojas dairosi po aikštelę. Tylus atodūsis išsprūsta pro jos lūpas. Šitie metai ne tokie, kokių tikėjosi ji. Kažkaip viskas atrodo lyg ir apsivertė Alishai pasirodžius šiame mieste, tik ji dar negali suprasti ar į gerąją pusę , ar blogąją.
Mintys nuklysta prie tamsiaplaukio su žaliomis akimis. Chloe jaučianti, kad viską sugadino kas tarp jų buvo. Tai jos geriausias draugas nuo pat tada ,kai pirmoje klasėje patempė ją už kasų. Prisiminusi tai ji nusišypso ir toliau svajoja apie praeitį. Per keturioliktąjį vaikino gimtadienį visi nusprendė išbandyti tą žaidimą ,apie kurį visi taip daug šnekėdavo. Esmės jo nesupranta dar dabar, ar kas daugiau pabučiuos? Kas ilgiausiai? Tame keistame žaidime viską lemdavo kvailas butelis. Jos pirmasis bučinys įvyko, būtent to žaidimo metu. Vaikinas kelintą kartą suko butelį, o Chloe jau nebestebėjo ,nes tai pradėjo jai atsibosti, tačiau visų žvilgsniai sutelkti į ją privertė ją atsisukti ir pažvelgti į tą plastmasės gabalą. Jis rodė tiesiai į ją. Pakėlusi savo akis, pastebėjo žalias , mielas akis ir plačią šypseną. Būtent, tada ji prarado savo pirmąjį bučinį, tačiau niekada to nesigailėjo, nes net dabar ji neįsivaizduoja geresnio varianto.
Alkūnėmis atsirėmusi į kelius, o galvą padėjusi savo delnuose žvelgė į mišką, esantį šiek tiek tolėliau nuo mokyklos. Tas kvailas miškelis buvo vieta, kurioje būdami penkiolikos jie pažadėjo likti amžinai geriausiais draugais. Kvailas ir gana keistokas rankų paspaudimas bylojo apie nesulaužomą pažadą. Spjūvis į žemę buvo kvailiausia dalis jame ir tai buvo tik vaikino užgaida.
Pasigirdus mašinos variklio garsui, merginos veidas automatiškai pasisuko ir pastebėjusi įvažiuojantį automobilį, kiek sutriko. Tai nebuvo Liam, kurio pagalbos ji prašė, tai buvo šviesiaplaukis vaikinas, prieš kelias akimirkas grasinęs jai. Suraukusi savo nosį ir pasimetusi žvelgė į jį, kol pro prasidariusį langą nepasigirdo jo balsas.
„Lipk"
„Aš laukiu Liam"- nurijo gumulą ,susiformavusį gerklėje
„Liam –turi reikalų, todėl tavimi pasirūpinsiu aš"- jo veide žaidė šypsenėle, kuri baugino šią merginą, tačiau kitos išeities ji neturėjo
„Kodėl klauseisi mano pokalbio?"- vos spragtelėjus automobilio spynelei, ir įspėjus, jog mašina užrakinta , kiek piktesniu tonu nė prieš tai paklausė vaikinas
„Aš nenorėjau, tiesiog ėjau link rūbinių ir..."
„Kodėl ,tu, dabar man meluoji?"- jo juokas pasklidęs po erdvę išgąsdina merginą
„Aš nemeluoju"- suraukiau savo kaktą
„Aikštėje nieko nebuvo , aš – nedurnas"- pro sukąstus dantis iškošia šviesiaplaukis
„Tuomet ,tu, esi aklas. Nes po treniruotės neišėjau su visomis, likau sutvarkyti aparatūros"- suburba mergina sau po nosimi
„Kalbėk, taip, kad viską girdėčiau, kol neišmečiau tavęs viduryje miško, patikėk, tada tau net Harry nebepadės"- nužvelgęs merginą piktu tonu subara
„Kuo jūs užsiimat?"- nė pati nesuprato kaip tas klausimas išsprūdo iš jos burnos
„Tu , nori sužinoti kokia veikla mes užsiimam?"- nusijuokė jis
„Taip"- tvirtas jos balsas nustebino vaikiną
„Leisk tau parodyti"- jo šypsenėlė veide priverčia merginos kūną nusėsti pagaugais ir šiek tiek suabejoti savo sprendimu, tačiau jo balsas pasigirsta vėl „Tačiau vėliau nesakyk, kad neįspėjau"