Again

36 skyrius

"I'm laughing, i'm crying it feels like i'm dying"
______________________________________

Chloe P.O.V

„Panele, Jums reikia gydytojo pagalbos"- jauna, turbūt praktiką atliekanti policijos pareigūnė nužvelgė merginos nubrozdintą koją

„Tai tik nubrozdinimas"- merginos akys lyg nuobodžiaujant persivertė pagal laikrodžio rodyklę

„Janson, gali ją paleisti, pasisekė šitai mergiotei"- nemalonios išvaizdos , turbūt dar išgyvenantis vidurio krizę, šiek tiek pliktelėjęs ir negana to su alaus pilvuku, informavo tiek jaunąją policininkę ,tiek Chloe vyras

„Atsiprašau"- sarkastiškas juokas nuskambėjo erdvėje išsprūsdamas iš merginos lūpų

„Raudonplauke, išsivalyk ausis"- nusijuokęs vyriškis pasišalino iš jos matomumo lauko

„Kas čia toks?"- Chloe akys su mažutėle dalele pykčio atsisuko į juodaplaukę merginą

„Viršininkas"- lyg pasišaipydama tarstelėjo ši

„Kažkoks suskis, o turiu klausimą- kaip ,tu, gali jam dirbti?"- pasitrynė paraudusius ir , pagaliau, laisvus riešus

„Na, jis mano dėdė"- nusijuokė ši , tačiau tame buvo kažkoks ryškus pasišaipymas iš vyriškio

„Tada suprantu ką tu čia darai"

„Tavo vaikinas tave išlaisvino ir išvažiavo, kur jo vyriškumas?"- nusijuokė pastebėjusi tuščią koridorių

„Šviesių plaukų, mėlynakis, toks karštas vaikinas?"- apsimesdama , kad Chloe domina merginos kalba, o gal dėl to , kad norėjo paerzinti tą vaikiną, kuris žaibavo į ją akimis

„Taip"- nusijuokė ši

„Gaila, bet jis ne mano vaikinas"- patempė lūpą lyg būtų nusivylusi

„Kodėl? O čia ,turbūt, tavo brolis?"- mestelėjo žvilgsnį tolyn už Chloe nugaros

„Taip"- nusijuokė mergina pažvelgdama į Harry ir jo keistą veido išraišką

„Na, sesute, ar supažindinsi su savo karšta drauge?"- vaikinas perpratęs Chloe elgesį nusprendė, jog šį žaidimą gali žaisti dviese, priėjęs prie jos vieną ranką permetė per jos pečius ir akimis spigino į policininkę

„Harry..."- Chloe sugriežė dantimis įgnybdama jam į šoną

„Už ką?"- nusijuokė šis pasitrindamas savo ‚sužeistą' kūno plotelį

„Mes jau eisime"- nusišypsojusi Chloe pagriebė vaikino ranką ir tempėsi išėjimo link

„Paskambink man"- nusišypsodamas Harry pamerkė vieną akį jaunajai įstatymo sergėtojai , siekdamas suerzinti raudonplaukę, kurios mažas delniukas gniaužė jo riešą

„Kodėl ,tu, toks mergišius?.."- labiau paklausė savęs , o ne jo

„Tu- tokios apie mane nuomonės?"- piktas balsas gąsdino ne labiausiai, tačiau tas persikreipęs veidas ir aršumu perpildytos akys, tai tarsi stimulas trauktis

„Ar galime važiuoti namo?"- tylus balsas skambėjo netvirtai ir tuo labiau neužtikrintai

„Žinoma, ar kada nors tu įstengsi pasakyti viską, o ne bėgti?"- nusijuokė perpildytu sarkazmo balsu ir įsėdęs į vairuotojo vietą gana stipriai užtrenkė dureles , sukeldamas garsą, atkreipiantį aplinkinių dėmesį

Šį kartą ji pasirinko tylėti. Įsėdusi į vietą šalimais jo, užsisegė saugos diržą. Nė nepažvelgusi į Harry pusę atrėmė kaktą į vėsų stiklą ir užmerkusi akis giliai kvėpavo, kartodama kelias minutes tą patį ‚raminantį' pratimą. Švelniai trindama riešus atkreipė dėmesį vaikino, kuris graužė save dėl perdėto jautrumo. Nervingai ranka perbraukė per savo vėjo sutaršytus plaukus, kol kitos rankos pagalba, pasitelkiant vairą, automobilis lengvai ir galantiškai nardė tarp mašinų greitkelyje. Atrodė, kad nereikia jokių pastangų ir , kad jam tai nekainuoja nė vienos nervinės ląstelės, priešingai nė kitiems- susinervinusiems, besikeikiantiems ir kokiais tik įmanomais būdais suirzusiems vairuotojams. Automobiliui lengvai , be jokių trikdžių sustojus prie raudoną spalvą signalizuojančio šviesoforo  vaikinas pasisuko šiek tiek į dešinę. Jo akys tyrinėjo merginos jau nebe kaštoninius plaukus, o laisvai, kiek išsidraikiusius – raudonus. Mėlynos akys žvelgė į kažką tolumoje, tačiau jose nesimatė nė kruopelytės džiaugsmo. Greičiau nerimas, susirūpinimas, o galbūt ir baimė? Rausvos lūpos šiek tiek prasiskyrė išleisdamos tylų , tačiau puikiai girdimą, kupiną liūdesio, atodūsį. Keliaudamas žemyn jos kūnu šiek tiek susiraukė, pastebėjęs medžiagos skiautė prilimpant prie jos šono, kuris , turbūt, nuo per didelių arba staigių judesių nukentėjo. Didelis įbrozdinimas ant šlaunies neatrodė labai gražiai, tačiau tai buvo Chloe, o vaikino akimis nebuvo nieko tokio kas ją labai bjaurotų. Turbūt, akylas jo žvilgsnis buvo stipriai jaučiamas. Merginos mėlynos akys susitelkė ties vaikinu. Žalios – pilnos susirūpinimo greitai atitrūko ir susitelkė į kelią, vos žalios spalvos signalui pasirodžius.

„Harry?"

„Kas yra?"- atrodė, jog jo balse ji girdėjo susierzinimą, o gal taip ir buvo, tačiau to nenorėjo jis

„Ar tarp mūsų ‚mes' egzistuoja?"- sukandusi vidinę skruosto pusę ir įdėmiai žvelgdama į vaikino įtemptus veido raumenis, laukė kol prabils šis

„Chloe, aš nežinau, gerai?"- tie keli žodžiai smigo gana skausmingai, nors ji tikrai tikėjosi kažko kito žinant kaip sunkiai visas bendravimo etapas sukosi tarp jųdviejų

„Žinoma"- lyg niekur nieko, lyg nebūtų jokios graužaties, tarstelėjo ši

„Aš tave paliksiu vieną namuose, gerai?"

„Taip, viskas gerai"- tarstelėjo, tačiau greitai pridūrė „Ar mano automobilis sveikas?"

„Taip, garaže, o kodėl turėtų būti kitaip?"- šyptelėjo puse lūpų

„Seniai jį mačiau"

„Bet nevažiuok niekur viena ,gerai?"

„Gerai"

*

Sėdėdama ant palangės ir žvelgdama į tamsų, ramų dangų giliai nardė savo pačios apmąstymuose. Šviesų apakinta kelis kartus greitai sumirksėjusi pažvelgė žemyn. Vaikino automobilis be jokio vargo išriedėjo iš kiemo. Prisimenanti , jog minėjo išvažiuosiantis, tačiau vylėsi, jog persigalvosiąs. Nuleidusi savo kojas ir susidurdama su šaltomis plytelėmis pėdino virtuvės pusėn. Vaikino kvepalų kvapas tarsi koks didžiulis debesys užgulė kvėpavimo takus. Nepajusdama susiraukė. Niekada nevažiuoja šiaip reikalų tvarkyti šitaip išsidabinęs kvepalais. Lyg koks kvailas instinktas įsijungė. Įšokusi į batus ir pagriebusi mobilųjį su rakteliais, užrakino namo duris ir bėgte pasileido mašinos link.

Turbūt smarkokai viršindama greitį nardė gatvėmis, tačiau negalėjo sau pripažinti, jog gebėjo taip galantiškai kaip tasai. Važinėdama netoliese vis dar nepastebėjo automobilio, kuriame prieš porą valandų sėdėjusi. Prasisukiojusi geras trisdešimt minučių privažiavo kažkokį užmiesčio klubą. Įtarimai tik pasitvirtino , kai aikštelės pakraštyje pastebėjo jo juodą visureigį. Prisiparkavusi šiek tiek atokiau jo automobilio, tačiau arčiau išėjimo, kad galėtų matyti išeinančius ir įeinančius žmones, įdėmiai stebėjo kiekvieną ir kiekvieno žingsnį.

Atrodo prabėgo vos kelios akimirkos , bet turbūt tik todėl, jog vaizdinys buvo netikėtas, kai merginos širdis suspurdėjo, tačiau ne iš didžiulio džiaugsmo. Pro duris išėjo Harry. Vaikino balti marškiniai buvo prasagstyti ir į juos įsikibusi šviesiaplaukė, ilgomis kojomis, raudona, trumpa suknele pasidabinusi mergina. Jos išvaizda dar labiau spaudė merginos širdį, o gal sąžinę, ji net kelis kartus savęs paklausė : ‚Kodėl negali atrodyti taip kaip ji?'. Vaikinas šypsojosi ir delnais glostė blondinės šonus. Chloe nepastebėjo kaip jos akys pasidengė stikliniu paviršiumi. Susiradusi savo mobilųjį telefoną surinko šio tamsiaplaukio numerį. Vaikinas atsitraukęs nuo modelio etiketės vertos merginos, priglaudė telefoną prie ausies.

„Klausau?"

„Harry, kur esi?"- jos balsas sudrebėjo , priversdamas ją susiraukti

„Viskas gerai?"- matė kaip nervingai perbraukė ranka per savo susitaršiusius plaukus

„Taip, tik... nežinau... aš... norėjau išgirsti tavo balsą"

„Aš pas Niall, grįšiu ryte"- pasakė apsikabindamas šviesiaplaukę, kai ji rankomis nardė po jo marškiniais

„G...gerai"