Again

2 skyrius

"Your thougts kill you, don't they?"
_______________________________________________

Chloe P.O.V

Labai dažnai gyvenimas bando rimtą situaciją paverčia pokštu. Atrodo viskas yra gerai ir geriau negali būti, bet kaip jau sakiau, gyvenimas tarsi stalo žaidimas, tik su kitokiais langeliais. Skaičius jame reiškia laimę ir kelis žingsnius į priekį, tikslų, geresnio tavęs link, o herbas- kelis laukelius atgal, netinkamus pasirinkimus, netinkamus draugus, blogą patirtį. Viskas priklauso nuo to, kokia mintis tave lydės likusią dieną nuo tos akimirkos, kai pabudai. Stimulu tampa mažytė kibirkštis optimizmo arba ne ta balso gaidelė iš tų žmonių, kurie tave supa. Taip greitai privertęs nusišypsoti, nesvarbus, menkniekis, tampa priežastimi liūdėti. Ir vaizdai, kuriuos norėtum ištrinti ,bet negali sekioja tave, kol nepasakai GANA!
Gilus įkvėpimas, toks pat gilus iškvėpimas ir atmerktos mėlynos akys žiūri pro langą. Lūpos suformuoja šypsnį, o tylus balsas galvoje kartoja: „Šiandien bus nuostabi diena! Šiandien bus nuostabi diena!". Pėdų sąlytis su šaltomis, medinėmis grindimis priverčia kūnu nusiristi milijonus šiurpuliukų. Ranka ištiesiama mobiliojo aparato link. Surandama tinkama programėlė ir pasigirsta muzika, pagal kurios ritmas kelias iki vonios tampa pilnas džiaugsmo ir energijos. Negarsus balsas kartoja skanduotes , o rankos mostai į šalis , grakščiai prasilenkia su daiktais, kurie galėjo būti sudaužyti.

„Mes einame tvirtai, smogiame stipriai ir kylame aukštai! Manchester'io vilkai!"
„Varžybos dar toli, mažyle"- pasigirsta švelnus balsas nuo virtuvės įėjimo
„Labas rytas, tėveli, aš žinau, tačiau noriu ,kad mano komanda būtų pasiruošusi tinkamai, o choreografija- tobula"- merginos pirštai susiduria su stikline ir su jos turiniu, priglaudžiama prie lūpų
„Tikra perfekcionistė"- nusijuokia keturiasdešimt penkerių metų vyriškis ir gurkštelėjęs kavos priduria „Kurią vietą laimėsit, pirmą?"
„Neabejotinai"- merginos lūpos suformuoja šypsnį, o akyse pasirodo laimės spinduliai
„Bėk , ruoškis. Tavęs nereikia nuvežti?"
„Ne, ačiū. Louis, tuoj turėtų atvažiuoti"
„Man nepatinka tas vaikinas, neįsižeisk. Na, sėkmės mokykloje"
„Sėkmės darbe, tėveli"
Merginos lūpos vėl kartoja skanduotes ir ritmingai kartoja šokio žingsnelius. Rankos kyla ir leidžiasi. Pasigirsta kitokio tipo daina, visai nepanaši į tas, pagal kurias sudėliota komandos choreografija. Merginos pirštai sugraibo tamsios spalvos gumytę, veržiančią jos plaukus. Galva pasukiojama į šalis ir pirmieji akordai paveikia kūną. Suskambėjęs durų skambutis atkreipia dėmesį ir priverčia žengti artyn tų durų. Už atvirų durų slenksčio stovi rudaplaukis vaikinas, kurio žvilgsnis laksto po merginos kūną, o lūpos suformuoja šypsnį, kuris nežada nieko doro.
„Labas rytas, Chloe"- peržengęs slenkstį tamsiaplaukis rankomis apsiveja merginos liemenį , taip priversdamas ją žengti kelis žingsnius arčiau
„Labas, mažuti"- tą akimirką atrodo, kad geros mergaitės įvaizdis išgaruoja, o mergina prieš tai taikiai ir švelniu tonu kalbėjusi su savo tėvu – dingsta
„Kad ir kaip seksualiai atrodai su šiais šortukais ir šia balta bliuzele, mokykla negali to pamatyti"- kimus balsas pasigirsta prie ausies, lūpos prisiglaudžia prie kaklo odos, versdamos pašiurpti
„Luktelsi čia ar eisi su manim?"- tvirtas ir nebe toks švelnus balsas skamba kitaip iš merginos lūpų
„Palauksiu, nemanau, kad mums reikia kokių nors nesklandumų"- žaismingi vaikino antakiai kilsteli kelis kartus aukštyn
„Gerai"- Chloe pasilenkia prie vaikino kaklo ir sukandusi odą , atsitraukia ir pasišalina

Šypsnis nuo jos veido nedingsta. Priėjusi prie veidrodžio ji nužvelgia savo atvaizdą. Tamsūs, ilgi, banguoti plaukai, besiilsiantys ant kairiojo peties. Mėlynos akys žiba laime, rausvos lūpos suformuoja pikdžiugišką šypsnį. Pasigirsta tylus jos balsas : „Metas šou"
Spintos durims atsivėrus rankos perbėga per skirtingus audinius, sustodamos prie juodų džinsų, su įplyšimais kelių srityse ir esančiu tinkleliu. Merginos rankos lėtai keliauja džinsų medžiaga aukštyn užsegimo link, jausdamos žvilgsnį už nugaros.
„Tu žinai, kaip tai mane užveda"- vaikino balsas priverčia merginą sukąsti lūpa, dėl platesnio šypsnio atsiradimo
„O kaip manai kodėl tai darau?"- atsistojusi pilnu ūgiu , tik su džinsais ir nėriniuota, juodos spalvos liemenėle atsisuka į vaikiną ir mirktelėjusi grįžta prie spintos
Rankos sugraibo juodos spalvos ,apsitempiančią, ilgomis rankovėmis bliuzelę. Juodas, odinis švarkelis. Juodi sportbačiai. Juodos spalvos, sportinis Nike krepšys ir tai viskas ko jai prireikia. Telefonas kišenėje suvibruoja. Išsitraukusi nusišypso, parodydama savo dantis ir priversdama vaikiną susiraukti. Harry vardas šviečia ekrane. Atvertusi žinutės turinį, ji nieko nelaukusi sumaigo atsakymą.
Labas rytas ir tau J Kaip naktis? xo -C
Pašėlus kaip visada, o tavoji? x –H
Nuobodi, žinai mane –C
Ne veltui esu tavo geriausias draugas –C
Mergina neatrašo į šią žinutę. Chloe ir Harry kartu prieš pasaulį. Toks pasakymas skambėjo jos galvoje. Tai buvo žaliaakio vaikino žodžiai ištarti jai prieš kelis metus. Nuo vaikystės šie du žmonės kartu , jie tarsi dalis vienas kito, kaip ir sakė jis – Geriausi Draugai. Nors mergina jau labai seniai puoselėjo šiltus, kitokius jausmus nė tiesiog draugui, tačiau žinojo, kad tas mielų bruožų vaikinas nejaučia to paties. Susitaikiusi su ta mintimi Chloe pradėjo susitikinėti su vienu iš jo geriausių draugų Louis. Jis nebuvo toks, koks buvo Harry, tačiau jis saugojo ją nuo visų, kaip mūrinė siena.
„Judėkim?"- Louis balsas išsklaidė visas merginos mintis ir jos lūpose pasirodė nenuoširdus šypsnis

***

Nuskambėjus pirmam skambučiui į pamoką Chloe kartu su Harry pradeda žingsniuoti istorijos kabineto link. Nors vaikinas neturi pamokos kartu su ja, jis kaip visada geranoriškai ją palydi. Jiems beeinant ir draugiškai besišnekučiuojant merginos akys užkliūva už Louis, kuris stovi atsirėmęs į spintelę, o šalia jo esančios merginos ranka už jo džinsų.
„Chloe, tai gali būti kitaip nė tau atrodo"- pradeda aiškinti vaikinas stovintis šalia jos
„Viskas gerai, Harry, turiu eiti"- ji priėjusi prie Louis, kuris dar šį rytą buvo jos namuose , griebia už šviesiaplaukės plaukų , o tada užsimojusi trenkia per vaikino pasimetusį veidą „Daugiau, kad nematyčiau tavęs ,Louis, nes kentės ne tavo gražus veidelis, o razinos"

Nusišypsojusi pati sau ir keistai rami, Chloe nužingsniavo reikiamo kabineto link. Įėjusi į klasę savo vietoje pastebi sėdinčią šviesiaplaukę merginą. Suraukusi savo dailiai sutvarkytus antakius prieina prie jos.
„Kodėl ,tu, mano vietoje?"- balsas nuskamba grėsmingiau nė visada, atkreipdamas klasėje esančių žmonių dėmesį
„O čia taip užrašyta?"- nusijuokia šviesiaplaukė
„Tiesa sakant taip, mažute, o gal dabar pasitrauksi?"
„Chloe ! Alisha! Liaukitės! Yra ir daugiau vietos klasėje!"- mokytojos balsas nuaidi per klasę ir sudrumsčią tylą, dėl kurios atsiradimo kaltas visų dėmesys sutelktas į merginas
„Dink!"- suburba tamsiaplaukė ir pasišalinus merginai, kurios vardas ,turbūt, Alisha, atsisėda į vietą , kojas susikeldama ant šalia esančios kėdės