Again

32 skyrius

"I was trying not to think, but silence was killer too"
______________________________________

Chloe P.O.V

Linksmoji kelionė pasibaigė. Atėjo laikas grįžti į realybę. Pamiršti Paryžių ir viską kas jame nutiko vertė paskutiniai įvykiai. Niekas nebeatrodė taip pat, bet ar merginos nerimastingos akys nebuvo tos , kurios sekė kiekvieną vaikino žingsnį? Ar širdis, ta pati, kuri anksčiau slėpusis, atsivėrusi , o galų gale sužeista nepasimokė? Kodėl sveikas protas nėra stipresnis už balsą , kuris šnabžda gražius žodžius, primena pačius gražiausius prisiminimus? Ar kada nors tai baigiasi? Ar kada nors tai dingsta – nutyla? Ar nuo to galima pabėgti?
Praėjo kelios savaitės nuo tos dienos, kai visi grįžo į įprastą ritmą. Mokykla. Namų darbai. Projektai. Treniruotės. Lova. Rutina- besisukanti kiekvieno galvoje , gyvenime- skirtingai, kurie vaikščiojo šio pastato koridoriais. Chloe lyg vaiduoklis slankioja iš vieno koridoriaus kampo į kitą. Jos apsiblaususios akys stebi kiekvieną. Lyg ieškodamos, lyg kažko bijodamos – sutikti. Tvirtai priglaudusi knygas sau prie krūtinės, ištuština plaučius , pašalindama visą susikaupusį deguonį juose ir priartėja prie spintelės.
Metalinės durelės kaip ir visos kitos vienodos. Drebančiais pirštais sugraibo spynelę ir suvedusi kodą atveria tą metalinę dėžę. Nespėjusi ištiesti rankų ir paguldyti knygas į kamputį suskamba jos mobilusis, priversdamas išmesti viską rankose ir atkreipti dėmesį į save. Pritūpdama greitais judesiais surenka viską , kas mėtosi prie jos kojų ant grindų ir sukišusi viską į tą spintelę , išsitraukia mobilųjį. Ekrane šviečia vardas, priverčiantis ją išsigąsti. Atmetusi Rose skambutį , bei užblokavusi jos numerį , uždaro spintelę. Rankos prigludusios prie metalinio paviršiaus vis dar dreba. Atmintimi grįžta į tą vakarą. Pagreitėjęs kvėpavimas išduoda jos neramią būseną. Užmerkusi akis kelis kartus giliai įkvepia, vis bandydama išvaikyti prisiminimus, lyg galėtų tai ištrinti.
Pasigirdęs skambutis paraukia jos dėmesį , kaip ir kitų esančių koridoriuje. Susigriebusi patraukia priešinga kryptimi nė visi kiti. Netvirti ir nevisiškai užtikrinti žingsniai priartina ją prie durų, ant kurių esanti lentelė skelbia ‚Raštinė'. Įėjusi patraukia to paties senyvo amžiaus vyro kabineto link, kuris visuomet atleisdavo ją ir šokių komandą nuo pamokų, tačiau dabar reikalas buvo nebe tas.

„Laba diena"- tylus jos balsas nebetoks tvirtas, atsimuša į sienas
„Chloe? Kuo galiu padėti?"- nusišypso draugiškai
„Noriu , kad išbrauktumėte mane iš palaikymo šokėjų komandos sąrašo"
„Bet kodėl?"- sumišimas aiškiai girdimas jo balse
„Dėl asmeninių priežasčių"- pasakiusi nuleidžia savo žvilgsnį į nagus, nudažytus raudona spalva, tačiau jau šiek tiek apsilupusius
„Gerai, jei tik nori, tačiau prieš pat regionines?"
„Taip"- pakelia savo akis ir kiek tvirčiau pasako, žinodama, jog dėl regioninių jiems tektų išvykti, o jai vėl susitikti Rose
„Gerai, Chloe, tai jau padaryta. Ar dar bus kažkas?"
„Ne, ačiū"- sumala greitai ir pakilusi nuo kėdės dingsta už durų


Beslinkdama koridoriumi stebi grindis. Jokio triukšmo, lyg mokykla būtų tuščia, tik keletas balsų sklindančių iš klasių. Pakėlusi akis pastebi Alisha. Merginos keistas žvilgsnis susikoncentravęs ties ja. Susikaupęs gumulas gerklėje priverčia Chloe pasijusti dar blogiau. Jau savaitė, kaip ji stengėsi viską pamiršti, tačiau nepavyksta, jau viena ,ilga savaitė, kaip mergina vengė tiek Alishos ,tiek kitų. Niekas nežino apie tą vakarą, o ir nenorėtų, kad kas sužinotų. Nutraukusi tą nejaukią atmosferą išeina pro duris, viską palikdama už savęs. Pati nejausdama nužingsniuoja į aikštyną. Atsisėdusi ant žolės, atsiremdama į medinį suolelį nugara, apsikabina savo kelius, priglausdama prie savo krūtinės ir nebyliai žvelgia į tolį.

„Berti pagal poreikį... Kaip tai suprasti?"- mėlynos akys žvelgia į tamsiaplaukio profilį. Žandikaulis tvirtai įtemptas. Antakiai šiek tiek suraukti. Akys prie ilgas , tamsias blakstienas žvelgia žemyn į dubenį, kuriame kruopščiai maišo kiaušinius su cukrumi. Išgirdęs jos klausimą lyg atsipalaiduoja ir šypteli.
„Tai reiškia pilti kol užteks"- apdovanojęs šypsena merginą dėmesį vėl sutelkia į dubenį
„Gerai"- suburbėjusi išpila visus miltus buvusius vieno kilogramo pakuotėje į dubenį
„Ką tu darai?"- sutrinka Harry
„Juk sakei, pilti kol užteks, tai ir pripyliau"- kilsteli antakį
„Na, taip, bet ..."
„Aš pasakau kada gana"- suburbėjusi sau po nosimi ir su šaukštu, laikomu rankoje, pradeda miltus berti į kitą dubenį
„Ką tu darai, palik dabar"- nusijuokia šis ir pradeda maišyti
„Nemaišyk"- sudrausmina ji
„Chloe, eik pažiūrėk televizorių, paruošiu viską iš naujo"
„Neaiškink ką man daryti, aš nežiūrėsiu televizoriaus"- mesteli piktą žvilgsnį į vaikiną
„Žiūrėsi"- šiek tiek prisimerkęs pasako
„Nežiūrėsiu"- atsikerta ir miltus, buvusius šaukšte, meta tiesiai jam į veidą
„Chloe"- lyg perspėdamas sugriežia dantimis ir pagriebęs sauja miltų meta ant merginos
„Baik"- suspinga ji

Prasidėjęs miltų karas, priverčia jų veiduose pasirodyti šypsenas. Miltai puošia ne tik jų veidus, plaukus ir drabužius, tačiau ir virtuvės indus, techniką ir kitus daiktus ,esančius šitoje patalpoje. Pagriebęs stiklinę vandens vaikinas tekšteli ant Chloe ir priverčia ją spygtelti. Jos veide žaidžianti pikta šypsenėlė nežada nieko gero. Pagriebusi butelį su alyvuogių aliejumi nuo stalo krašto prieina prie Harry ir apipila jo galvą slidžiu skysčiu.

„Baik"- šypsena jo veide užkrečia ir merginą, o žvilgsnis sukausto ir nė nepastebi, kaip netenka savo 'ginklo'
„Gerai, pažaidėm užteks"- nubraukia plaukų sruogą užkritusią ant surauktos jo kaktos
„Viską sutvarkysiu, o tu..."- nutęsęs ir paėmęs merginą ant rankų priduria „Eisi po dušu ir nesimaišysi man po kojomis"
„Gerai"- žvelgia į jo akis negalėdama atsitraukti

Vos tik užsidaro vonios kambario durys Chloe negeba nuslėpti šypsenos. Priėjusi prie veidrodžio pamato savo atvaizdą. Plaukai vietomis šlapi ir aplipę miltais. Suknelė ištepta. Veidas lyg padabintas baltos pudros. Nusijuokusi lenda po šilta vandens srove ir užtrukusi vos trisdešimt minučių apsisiaubia savo kūną minkštu, mėlynos spalvos chalatu. Kaire ranka vis dar besausindama plaukus išeina iš vonios kambario ir šypteli vaikinui. Jo kita apranga buvo šiek tiek paprastesnė. Virtuvė sutvarkyta ir kvapas sklaidantis ore užgulė nosį, versdamas pilvą groti maršus.
„Kur mano drabužiai?"
„Skalbiasi, kartu su manaisiais"- nusišypso
„Skalbiasi?"
„Na, taip. Įdėsim į džiovyklę ir po penkių minučių bus sausi"
„Gerai, tai kuo man apsirengti?"
„Galiu paieškoti kokios nors Jujelės suknelės"
„Tai, visiškai nejuokinga"- numetusi rankšluostį ant žemės nusisuka ir eina atgal į vonios kambarį
„Aš tik pajuokavau"- sugriebęs už rankos atsuka mergina į save

Stovi viduryje vonios kambario. Krūtinės susiglaudusios. Akys žiūri vienos į kitas. Greitesnis jos kvėpavimas vis labiau pastebimas. Vaikinas nusišypso ir pakėlęs ranką patraukia šlapią plaukų sruoga nuo jos veido, perbraukdamas ilgais pirštais per jos plaukus. Priglaudęs delną prie jos skruosto švelniai glosto. Chloes lūpos šiek tiek prasiveria lyg reikalaudamos kažko. Harry pasilenkia ir jų lūpos beveik liečiasi , tarsi specialiai erzindamas ją.

Šilti lietaus lašai priverčia grįžti merginą į dabartį. Priverčia pamiršti kas nutiko ten – Prancūzijoje. Juk tai kas nutiko ten – pasiliks ten. Perbraukia per savo susivėlusius plaukus ir dar apie gera valandą pasėdėjusi po lietumi pakyla iš savo vietos. Šlapi rūbai , kaip ir plaukai nepadeda sušilti, o turbūt ir vaidas nuspalvotas nubėgusiu blakstienų tušu. LPriglaudęs delną prie jos skruosto švelniai glosto. Chloes lūpos šiek tiek prasiveria lyg reikalaudamos kažko. Harry pasilenkia ir jų lūpos beveik liečiasi , tarsi specialiai erzindamas ją.

Šilti lietaus lašai priverčia grįžti merginą į dabartį. Priverčia pamiršti kas nutiko ten – Prancūzijoje. Juk tai kas nutiko ten – pasiliks ten. Perbraukia per savo susivėlusius plaukus ir dar apie gera valandą pasėdėjusi po lietumi pakyla iš savo vietos. Šlapi rūbai , kaip ir plaukai nepadeda sušilti, o turbūt ir vaidas nuspalvotas nubėgusiu blakstienų tušu. Lėtais žingsniais eina namų link. Tik po geros valandos su puse juos pasiekia visiškai šlapia. Pravėrusi duris netaria niekam nė žodžio ir užlipa į savo kambarį. Išsidžiovinusi savo tamsius plaukus, sumąsto pačia turbūt kvailiausią idėja kokia tik begali būti. Grįžusi į kambarį įšoka į juodus džinsus. Apsivelka pilką, aptemtą ant petnešėlių bliuzelę ir užsimeta juodą , odinį švarkelį. Pilki sportbačiai prisiderina prie jos marškinėlių. Sugraibiusi savo mobilųjį žvilgteli kiek valandų ir išėjusi į lauką greitai pribėga prie savo motociklo, užsidėdama šalmą, lyg apsaugą nuo lietaus.
Sėdėdama kirpykloje apsidairo aplink. Jos rankose ilsisi Vogue žurnalas, o plaukus puošia sidabrinės folijos skiautelės. Taip sėdėdama jau beveik keturiasdešimt minučių pradeda nuobodžiauti. Galiausiai priėjusi kirpėja liepia atsistoti ir prieiti prie kriauklės. Švelnus masažas atpalaiduoja jos protą bent dešimčiai minučių. Sėdėdama tiesiai prieš veidrodį nepakelia akių iki tol, kol viskas nebūna paruošta iki galo. Merginos akys pirmą kartą žybteli per šį laiką. Raudoni plaukai elegantiškai gula ant jos pečių. Džiaugdamasi savo pokyčiais išeina iš kirpyklos ir atsisėdusi ant savo motociklo patraukia į vietą, kurioje nuolatos vyksta lenktynės.
Nė pati nespėja susivokti kaip kartu su kitais dalyviais išsirikiuoja prie starto linijos. Jos ausų būgnelius pasiekia pažįstamas balsas