Again

48 skyrius

Chloe P.O.V

Tamsus ir apsiniaukęs dangus. Pilki, kamuoliniai debesys, besistengiantys uždengti kiekvieną saulės spindulį. Dideli vandens lašai, it ašaros ,krentančios iš kiauro dangaus. Stiprus ir gūsingas vėjas, nešiojantis debesis kaip panorėsiantis. Šalti, sustėrę pirštai , apglėbę fotoaparato objektyvą. Mėlynos akys, žvelgiančios į natūralų miesto grožį, senas, tiek daug galėsiančias papasakoti pastatų sienas, vandenis, mačiusius net pačius garsiausius ir stipriausius pasaulio žmones. Šviesos zuikutis , atkreipęs dėmesį į seną , nebylią valtelę. Naujas kadras, nauja paslaptis. Kaip kažkada vienas protingas žmogus yra pasakęs: „Nuotrauka tai paslaptis, gaubianti paslaptį, kuo daugiau ji tau pasako, tuo mažiau žinai". Kiekviena fotografija tarsi praeities išsaugojimas, tačiau taip pat didelis atotrūkis į ateitį. Niekada nežinai kokia mažytė smulkmena gali pakeisti tavo sprendimą, apversti tavo planus, sujaukti net tvirčiausias mintis ir svajas. Ir štai taip atsitinka.

Tamsūs , plėšyti džinsai, atidengiantys dalį odos nuo kelių. Juodi , aptempiantys krūtinės, rankos, pečių raumenis , ilga rankovei marškinėliai su keletu sagų, prasagstytų, suteikiančių tam tikrą paslaptingumą. Tamsūs, plaukai pašiaušti vėjo, traukiantys akį. Atidengti riešai, išdabinti juodais, rašalo raštais. Tamsūs akiniai nuo saulės, it ne šio sezono, pagal orą, detalė, tačiau verčiantys atrodyti pavojingai.

Vis dar stovėdama po medžiu, lyg taip galėsianti pasislėpti nuo lietaus , užfiksuoja keletą kadrų kurių centre Jis. Tarsi naujokė paparaci drąsiai žengia nuo medžio prie medžio, vilkdamasi gatve, nusodinta alėja. Nuleidusi fotoaparatą peržvelgia keletą padarytų nuotraukų. Mažytė, savimeiliška, šypsena šmėsteli rimtame ir susikaupusiame veide. Vaizdų analizavimą nutraukia erzinantis mobilaus aparato vibravimas, šlapių džinsų galinėje kišenėje. Tarsi grįžusi iš kitos visatos ,vis dar sušalusiais it numirėlio pirštais, sugraibo naujųjų technologijų stebuklą  ir petimi prilaikydama atsiliepia, tačiau fotografuoti nenustoja.

„Chloe Argent, kur tu esi?"- ledinis it šiandieninis oras pasigirsta vyriškas balsas

„Aš mieste ,tėti, man viskas gerai"- galia sakinio sudrebėjęs balsas išduoda apie šaltį, baigiantį sustingdyti visą kūną

„Ar vėl užsiimi tuo laiko švaistymu?"- susierzinimas , o gal net nusivylimas nuskamba tarsi žaibas iš giedro dangaus

„Tai vadinama fotografavimu"- tylus, gilus ir kupinas nusivylimo atodūsis išsprūsta pro pamėlynavusias lūpas

„Tai laiko švaistymas, kaip žadi tapti sėkminga advokate fotografuodama?"

„Tai tik hobis"- nukerta ji ir pastebėjusi Alisha, apsikabinant fotografijų objektą , susiraukia it paragavusi karčios citrinos

„Jau gailiuosi leidęs tau nusipirkti tą daiktą"

„Liaukis, grįšiu po poros valandų"- perbraukusi ranka per šiek tiek drėgnus ir susivėlusius plaukus nueina gatve, neatsisukdama į tą pačią gatvę

Žalios akys ,net pro tamsius akinių stiklus, pastebi iki širdies gilumų pažįstamą merginos siluetą. Šviesūs, mėlyni, boyfriend tipo džinsai, jau šlapi. Balti sportiniai bateliai, pasidengia žaliu atspalviu. Juodą, ploną bliuzelę gaubia tokios pat spalvos odinis švarkelis. Tamsūs, kiek ilgesni nė ankščiau , susivėlę plaukai, blaškomi vėjo į visas galimas puses. Alkūnėmis atsirėmusi į tilto turėklus, delnuose laiko fotoaparatą. Prikąsta lūpa išduoda susikoncentravimą ir susikaupimą. Aštrus žvilgsnis tyrinėja padarytus kadrus, turbūt miesto.

Pakilęs lūpų kamputis atkreipia šalia jo stovinčios šviesiaplaukės dėmesį. „Kas tave pagaliau sugebėjo pralinksminti?"

„Ką?"- atitrūkęs nuo savo stebėjimo objekto žvilgteli į priešais save stovinčią draugę