Again

14 skyrius

"Listening to the universe laugh at me"
______________________________________

Chloe P.O.V

Atmerktos ,mėlynos akys žvelgė pro langą. Įvykiai kurie vyko už jo, atrodė kaip sulėtintas filmas. Tamsus dangus ir begalė šviesų, tai buvo būtent taip ,kaip ji ir įsivaizdavo Niujorką. Tačiau jos galvoje vis kartojosi sapne matyti vaizdai. Jau pora savaičių brolis taikstosi su jos riksmais ir pabudimais viduryje nakties. Keletą kartų jis jos prašęs apsilankyti pas daktarę, nes tai nėra normalu, tačiau mergina eilinį kartą atsisakydavo, kol galiausiai pasidavė- ir sutiko. Būtent šiandien yra toji diena, kai ji pirmą kartą apsilankys pas psichologę.
Ištiesta ranka siekia laikrodžio, besiilsiančio ant naktinio staliuko. Jos akys užsimerkia ir atodūsis išsprūsta pro šiek tiek atviras lūpas išduodamas jos nusivylimą. Tas elektroninis daikčiukas rodė tik trečią valandą nakties, o jos vizitas pas daktarę tik po penkių valandų. Supratusi, kad penkias valandas nesugebėsianti išgulėti lovoje, pakyla ir prisiartinusi prie spintos iš jos išsitraukia sportines timpas, mėtinės spalvos sportinę liemenėlę ir juodą džemperį. Susirišusi plaukus į aukštą uodegą ir apsimovusi juodus Nike sportbačius išeina iš kambario. Nusileidusi laiptais į pirmąjį aukštą pastebi besikeičiančias dangaus spalvas, kas išduoda, kad saulė kyla. Įsidėjusi ausinukus į ausis ir pasileidusi savo sudarytą grojaraštį išbėga į kiemą. Apsidairiusi aplink pasileidžia pagrindinio kelio link. Jos kvėpavimas tolygus ir ritmingas, akys plačiai atmerktos, o galvoje skamba dainos žodžiai.
Pastebėjusi keliuką į parką, apsuptą medžių, pasileidžia juo. Mergina įsijautusi į muzikos ritmą nė nepastebi, kad kažkas seką jai įkandin. Ramiai be jokio baimės trupinėlio apibėga kelis ratus, aplink viduryje parko esantį tvenkinį. Tačiau keistas jausmas priverčia ją išsitraukti ausinukus, o pasigirdęs medžio šakų garsas, tarytum jas kas nors mindytų, priverčia sunerimti. Nusivaliusi prakaito lašelius nuo savo kaktos apsidairo, tačiau nieko nepastebi. Išleidžia raminantį atodūsį ir jau bepasiruošiančią bėgti, sučiumpa tvirtos rankos. Viena ranka uždengusi jos burną, o kita užlaužusi jos kairiąją. Merginos akys išsiplečia ir jose matomas siaubas padidėja.

„Ar pasiilgai?"- duslus , tačiau kažkur girdėtas balsas pasigirsta prie pat jos ausies
„Patrauksiu ranką nuo burnos, jei nerėksi, susitariam?"- žodžiai kaip ir kvėpavimas atsimuša į jos kaklo odą, neturėdama kito pasirinkimo ji kelis kart greitai linkteli
Dar keletą sekundžių, lyg beabejodamas vaikinas atitraukia ranka, o mergina pasinaudodama proga pradeda šaukti pagalbos, tačiau jos šūksnis baigiasi su lys smūgiu į jos dešinįjį šoną. Parklupusi Chloe negeba pakelti akių, jos stipriai užmerktos, o pro lūpas išbėga tik tyli skausmo dejonė. Stipri ranka suspaudžia merginos kaklą ir priverčia atsistoti. Susiraukusi ji atmerkia savo akis ir ne juokais išsigąsta.
„Niall?"
„Labas, Chloe, pasiilgai?"- jo veide žaidžia pilna pykčio ir kartu laimės šypsenėlė
„Ką čia darai?"- jos tylus balsas priverčia jį nusijuokti
„Aš juk tau sakiau, arba tu prisijungi prie mūsų, arba tavo gyvenimas greitai baigsis. Savo kelionės pasirinkimu, manau, nusprendei mirti anksčiau nė Dievas nori"- pasišaipo jis
„Kada tu toks tapai?"- išsprūdęs klausimas iš merginos lūpų priverčia sutrikti šviesiaplaukį
„Aš toks visada buvau"- perverčia savo mėlynas akis
„Nebuvai, pamenu tave besišypsantį, svajojantį apie futbolo karjerą, burbantį apie kitus vaikinus, kokį šūdą jie vartoja, o dabar tu darai tą patį, kas tau nutiko?"- jos sumišęs žvilgsnis priverčia ją paleisti
„Lyg tau rūpėtų, visada savo draugu laikei tik Harry, tada tapai palaikymo šokėjų kapitone ir pamiršai išvis ,kad egzistavau ir aš, ir Liam. Keisčiausia buvo, kad tu pradėjai naudotis Louis, nors visi puikiai matėm, kad tu esi neabejinga tam garbaniui"- nusijuokia šis ir greitai priduria „Čia tik tu esi ta savanaudė, kuri nematė daugiau nieko tik save, o dabar man aiškini, kad aš esu blogas. Deja, Chloe, tu dar nežinai koks galiu būti"- tai pasakęs ir nusisukęs nuo jos patraukia išėjimo link
Dar valandą Chloe sėdi ant parke esančio suolelio ir mąsto apie žodžius, kuriuos jai pasakė Niall. Nesuprasdama kaip ji galėjo šitaip pasielgti ji pakyla pagaliau ir pakeičia savo pozą. Eidama namo dairosi aplink, lyg nujausdama kažką negero. Bestovėdama prie pat durų ir išsitraukusi raktus ji dar kartą atsisuka į gatve, ir prie juodo visureigio pastebi tą patį šviesiaplaukį, su kuriuo buvo susidūrusi. Greitai įžengia į namus ir užrakinusi duris bando nuraminti savo netolygų kvėpavimą.

Praėjus keletui valandų, Chloe sėdėjo priešais psichologės duris , ant kurių puikavosi lentelė su užrašu Maura Gallagher. Pasigirdęs durų atsidarymo garsas buvo signalas jai užeiti. Įėjusi į šviesią erdvę, kurios viduryje buvo pastatyta minkšta , juoda, odinė kėdė su atlošu, ant kurios sėdėjo ir pati ponia Gallagher, o priešais ją buvo odinis tarsi krėslas, kuriame laisvai galėjai ištiesti kojas. Atsisukusi moteris ir jai nusišypsojusi, atrodė labai matyta, arba bent jau pažįstama. Chloe negebėjo prisiminti ar ji kada nors yra turėjusi kažką bendro su ja ,tačiau jau ir nebesistengė.
„Prisėsk, Chloe"- švelniai nusišypso moteris
„Ačiū"- tai pasakiusi tamsiaplaukė atsisėda ir pažvelgia į moterį savo mėlynomis akimis
„Taigi, kas tave kamuoja, mano mergaite?"
„Tiesą sakant, aš nežinau. Naktimis kamuoja košmarai, kurie gąsdina mano brolį, tik dėl to aš ir esu čia"
„Apie ką jie?"- moteris kažką žymisi savo užrašų knygutėje
„Apie du mano buvusius draugus. Vienas man yra šiek tiek svarbesnis nė kitas, net nežinau, turbūt todėl, kad mano jausmai jam yra kitokie- šiltesni. Tame sapne, mano draugas nužudo tą vaikiną, kuris man rūpi labai. Nežinau ar tai prasidėjo dėl to, kad aš tokius žodžius girdėjau, ar dėl to, kad tiesiog patiriu didelį stresą."
„Na, mano mergaite, eime pasivaikščiosime"- tai pasakiusi moteris pakyla iš savo kėdės ir Chloe paseka jos pavyzdžiu
Moters žingsniai greiti bei grakštūs, o kulniukai daužosi į plyteles, sukeldami aidintį garsą.  Įlipusios į liftą, jos nusileidžia lyg į kokį rūsį. Merginos širdis pradeda daužytis beprotišku ritmu, o balsas galvoje vis šnabžda ,kad kažkas nutiks negero. Perbraukusi ranka per savo palaidus plaukus, ji seka paskui. Moteris sustoja ir atrakina duris. Jos akys žvelgia į merginą tokiu žvilgsnius, kuris lyg ir apgailestauja? Tik ji dar nesupranta kodėl?
Įžengusi pirmoji į kambarį, kurio sienos baltos ir minkštos, kaip ir lubos ,bei grindys, mergina kiek sutrinka. Atsisukusi atgal ji pastebi Niall šiame kambaryje, o tą pačią psichologę uždariusią duris.
„Kas čia vyksta?"- merginos perpildytas išgąsčio balsas pasklinda po erdvę
„Na, nusprendžiau, kad mirtis tau būtų per lengva bausmė, už mano žodžių nesiklausymą. Todėl , ačiū mamai. Mes tave palaikysime čia, kad nekeltum nereikalingų problemų. Juk mes negalime leisti, kad kas nors sužinotų apie mūsų veiklą, todėl tavo byloje atsiras naujas įrašas, tu tik nebijok, tai bus tarsi atostogos tau, gerai?"- tai pasakęs sugriebia merginą už rankos ir suleidžia kažką į jos ranką
„Gerų atostogų, beprote"