Amžinai. [Klaroline]

1.

Susitikimas

Tą vėlyvą vakarą, kai pavasarinis vėjas kedeno Karolinos plaukus, o gelsvai oranžinė saulė apleido dangų, auksaplaukė mergina stovėjo prie kapo. Karolinos skruostus drėkino ašaros.

-Stefanai...- ji menkai šyptelėjo,- kaip ironiška,- merginos ašarotos akys nukrypo į ranką. Ji susiraukė, nes odą nudiegė skausmas. Tai ne tas skausmas kuris užklūpsta prisiminus mylimus žmones. Ne. Tai vilkolakio įkandimas.

Vakar merginą užpuolė iš kažkur išdygęs vilkolakis. Dabar ji miršta. Karolina drebančiais pirštų galiukais palietė raides, kurios buvo išgraviruotos pilkšvame antkapyje. Vienintelė jos viltis Klausas. Bet net ir dabar ji negali tiesiog prašyti jo pagalbos. Praėjo per daug laiko. Praėjo per daug laiko, nuo tada kai ji jį atstūmė. Tad dabar, lieka laukti.

Mergina lėtai apsisuko, delnu nusišluostė ašaras ir užsitraukė rankovę, kuri dengė jau spėjusią išplisti infekciją. Tada ji sustojo, žmogus, stovintis prieš ją, neleido jai pajudėti. Mažiausiai ji tikėjosi pamatyti jį.

-Karolina,- vaikino išskirtinis akcentas sudrebino merginos širdį. Jos lūpų kampučiai pakilo.

-Klausai,- išgirdęs savo vardą vaikinas linktelėjo, ir tą pačią akimirką parodė savo baltus dantis.

-Pripažinsiu, nebuvai tas žmogus, kurį tikėjaus išvysti savo paskutinėmis gyvenimo minutėmis,- mergina atsiduso,- beje, kodėl tu čia?

-Esu čia dėl tavęs,- užteko tik tiek, kad Karolina suprastų, jog jos gyvenimas čia nesibaigė. Ji vėl pasijuto gyva.

Odinę kožą apsivilkęs vaikinas dėjo žingsnį iki Karolinos. Jie abu tylėjo, ir ta tyla buvo jauki.

-Imk,- Klausas ištiesė savo riešą ir pažvelgė į skaisčias Karolinos akis,- privalai išgert mano kraujo.

Mergina švelniai suėmė už vaikino ištiestos rankos, dar sykį pažvelgė į jį, o tuomet suleido savo iltis į jo odą. Vos tik kraujas pradėjo tekėti gerkle, Karolina pajuto tą nuostabų jausmą. Tai tarsi euforija, kuriai sunku atsispirti. Tas jausmas pasiglemžia. Vos tik šviesiaplaukė pasijuto geriau, atsitraukė.

-Ačiū... ir vėl dėkoju tau, kad išgelbėjai gyvybę.

-Kaip senais gerais laikais,- Klausas ir vėl šyptelėjo,- paskutinį kartą matėmės prieš tryliką metų.

-Laikas bėga ir keičia mus,- Karolina pakėlė savo akis aukščiau į dangų, jame jau pasirodė pirmosios žvaigždės,- kodėl tu atvykai, juk aš...

-Rikas matė tave, ir iškarto pranešė man, nedelsdamas atvykau.

Abu žmogystos patraukė apgriuvusių vartelių pusėn, netrukus pro juos praeidami.

-Alarikas...- mergina sumurmėjo. Ji jautėsi jam skolinga.

Toliau jie ėjo tyloje. Ir tai tęsėsi gerokai ilgiau, negu jie abu tikėjosi. Vos tik Klausas ir Karolina sustojo prie Salvatorių namų, o tiksliau dabartinės mokyklos slenksčio, šviesiaplaukė mergina prabilo:

-Nereikia, prašau, nieko nesakyk,- jos žodžiai užkirto kelią Klausui. Bet jis patylėjo tik keletą sekundžių.

-Tiesą sakant norėjau pasakyti, kad pasiliksiu čia kuriam laikui. Turiu išsiaiškinti kaiką,- šie žodžiai sutrigdė merginą.

-Ką?

-Matai, mačiau įkandimą, stebėjau tave kapinėse, tai nebuvo vilkolakio įkandimas.

-Ką turi omenyje?- mergina susiraukė, tarsi būtų paragavusi citrinos.

-Tai hibrido darbas.

-Tu nori pasakyti, kad man įkando vienas tavo kvailų pakalikų?- jos žodžiai buvo aršiai pasakytas klausimas, Karolina jautėsi sumišusi.

-Bėda tame, kad neturiu hibridų nuo tada kai juos išžudžiau savo rankomis, nebesigaminu jų,- Klauso žvilgsnis nukrypo į tolį.

Šalia Klauso stovintis žmogus, tarsi nustojo kvėpuoti. Jai pakirto kojas, o skrandis susitraukė.

-Ko jam reikėjo?- virpantis balsas sudrumstė tylą.

-Nesu tikras.

Daugiau mergina nieko neatsakė. Ji tiesiog nusuko savo veidą į duris. Netrukus ji žengė prie jų. Apsunkusia ranka ji atidarė jas ir peržengė durų slenkstį. Atsidūrusi name Karolina pasisuko į Klausą. Pažvelgė į jį ir padėkojusi tiesiog uždarė duris. Šiandieną Karolina pakankamai sužinojo ir suprato, kad istorija kartojasi. Tik šį kartą prieš blogį teks susidurti vienai.

Nuvargusi ji nušliaužė į savo miegamąjį, prieš tai patikrindama dvynių kambarį, kuriame, dvi mergaitės, patogiai įsitaisiusios, miegojo savo lovose. Nors ji nebuvo jų motina, jautėsi už jas atsakinga ir mylėjo jas kaip savo dukteris.

Klausas, tuo metu, niekur nenuklydo, vos tik Karolina pasišalino, jis sudribo ant laiptų, dabar jis jautėsi atsakingas už Karolinos gyvybę.

Prie durų jis praleido visą naktį. Nesuabėjodamas. Žinoma, jis lengvai galėjo užsikalbėti sau kambarį ar nužudyti kažką, tačiau jis nebe toks. Jis pasikeitė. Vaikinas sėdintis prie durų, nebebuvo ta valdžios trokštanti pabaisa, kelyje žudanti visus. Dabar jam rūpėjo Viltis, jo mylima dukra, dėl kurios Klausas pasiryžęs būti geresniu tėvu, draugu ir broliu.