Amžinai. [Klaroline]

11.

Išvykimas

Vakarėjant, kai saulė leidosi, liesdama horizontą, visi ruošiesi į kėlionę, Karolina gražiai lankstė mergaičių rūbus ir atskirai juos dėliojo į nedidelius geltonus lagaminus. Tuo tarpu pačios mergaitės kiek sunerimusios padėjo mamai su tvarka. Alarikas sedėjo savo kambaryje ir rimtai krovėsi savają mantą, o Metas įtariai prižiūrėjo Klausą, kuris lengvai gurkšnojo tekilą. Deimonas tyliai nužingsniavo į Karolinos miegamajį, jam reikėjo perduoti svarbią žinutę.

-Ką čia veiki?- vaikiną užklupo įšeinantį iš kambario pati jo savininkė.

-Sumaišiau kambarius,- lyg niekur nieko atšovė jau praradęs formą vaikinas su labai reikšmingu žvilgsniu. Daugiau nebeprireikė aiškintis, tad Salvatorių vyresnėlis patraukė savais keliais.

Po geros valandos, kai laikrodis jau rodė septynias valandas ir dvidešimt penkias minutes. Visas septynetas stovėjo prie durų. Labiausiai išvykimo planas nepatiko Metui, jam teko sugalvoti istoriją, kuri vargu ar buvo tokia įtikinama. Nes jis tiesiog pranešė, kad šiuo metu negali eiti šerifo pareigų, artima giminaitė sunkiai apsiligojo ir jis važiuoja ją slaugyti.

-Na, pažadėkite man saugoti save,- Karolina priklaupė prie Lizės ir Džosės,- rašykite man kiekvieną vakarą,- ji pažvelgė į vieną mergaitę, tuomet į kitą,- būkite geros ir svarbiausia nepamirškite ledų,- ji kiek kvailokai nusišypsojo,- labai myliu jus,- mergina stipriai apkabino abi mergaites ir keletą sekundžių jas laikė savo šiltame glėbyje. Žinoma, jai buvo sunku jas paleisti. Dar po keletos akimirkų ji priglaudė savo rausvas lūpas mergaitėms prie žandų, ir galiausiai paėmusi jas už rankų, išėjo į lauką kartu su kitais.

Lengvai įsodinusi dukteris į automobilio kėdutes. Karolina pasisuko į Alariką šiltai nusišypsojo jam, tada apsikabino.

-Pasiklok tvarkingai lovą, Blondine,- Deimonas priėjo ir kiek galėdamas tyliau sumurmėjo merginai prie pat ausies,- ji tikrai nekaip atrodo,- mergina linksmiau šyptelėjo, bet nesuprato, jog taip Deimonas bando perduoti jai žinutę, jis norėjo, kad tai žinotų tik ji, ir galbūt Klausas.

-Iki,- ji dar kartą atsisveikino su visais ir jau kiek atsitraukusi pamojo mergaitėms sėdinčioms mašinoje. Visi sutarė vykti Riko automobiliu, kadangi šis buvo erdviausias. Deimonas nuskubėjo užsiimti vietą priekinėje keleivio sėdynėje, tuo tarpu Metas krestelėjo gale, kartu su Lize ir Džose, o Rikui teko sėdėti prie vairo. Visiems sulipus ir laikrodžiui išmušus septynias valandas ir keturiasdešimt vieną minutę, Karolina akimis lydėjo gatve tolstantį automobilį.

-Ar gerai jautiesi? Turime vykti iš čia, ar reikia pagalbos kraunant daiktus?- Klausas palietė merginos petį, taip atkreipdamas jos nerimastingą žvilgsnį į save,- jiems viskas bus gerai.

Šviesiaplaukė nuleido akis į savo sportbačių nosis. Jai buvo liūdna, ji norėjo gyventi gražų gyvenimą, buvo pasirįžusi atsisakyti savo vampyriškų gebėjimų, tačiau ne viskas vyksta taip, kaip nori.

Klausas nebevaldė savo noro švelniai paliesti sudrėkusį Karolinos skruostą. Jis pirštų pagalvėlėmis nubraukė ašarą, išdavikę. Mergina nesipriešino, gal net labiau palinko į guodėją.

-Neturiu daug daiktų čia, ilgai netruksiu,- šniukščiodama suėmė Klauso ranką ir nuleido ją žemyn, tada lėtai apsisuko ir grakščiai nužingsniavo į vidų.

Patikrinusi visus namų pakampius ir susirinkusi daiktus, ji perbėgo per savo kambario turinį ir prisiminė Deimono žodžius. Išties, merginos dvigulė lova buvo sujaukta. Karolina ėmėsi darbo ir tvirtai papurčiusi pagalves ji pamatė nedidelį vokelį. Staiga ji sustojo. Pasilenkusi pirštais sugriebė švelnios kūno spalvos vokelį ir atidžiai jį apžiūrėjo.

-Ar tu jau pasiruošusi?- Klausas įžengė į kambarį ir švelniai šyptelėjo. Karolina išmetė vokelį ant žemės ir paspyrė jį po lovą. Jai pirmiausia reikia sužinoti, kas tai per informacija.

-Taip, tik dar keli daiktai,- ji palinkčiojo galvą ir atsiduso,- tuojau ateisiu,- perspėjo ir prištų pagalvėlėmis praslydo per savo plaukus. Ji jautėsi išsekusi, jai reikėjo viską apmąstyti. Vos tik durys užsidarė, mergina pasilenkė ir čiupo vokelį, tuomet baigė tvarkytis. Po dešmties minučių ji jau atsidūrė apačioje, su nedideliu krepšiu pašonėje.

Abu tylėdami jie patraukė išėjimo link, tada Karolina lengvai uždarė ir užrakino duris. Klausas atidarė savo penkiaviečio džipo galines duris, jog galėtų ten įtaitysi Karolinos mantą, tada palaukė merginos, kol ši įsės. Vaikinas pasuko raktelį ir galingas automobilis garsiai suriaumojo. Klausas spustelėjo pedalą ir profesionaliai perjungė pirmąją pavarą, tuomet vėl spustelėjimas, juodas džipas nulėkė siaura  gatvėle palikdamas tik dūmų debesyje skęsti tolstančius Lokvudų rūmus.

Nors iki Klauso namų buvo vos penkioliką minučių kelio, Karolinai ši kelionė šiek tiek prailgo, tad ji užmerkė savo apsunkusias akis, pradžioje ji bandė kovoti su žemyn krentančiais, lyg toną sveriančiais akių vokais, tačiau dabar tai teikė nedidelį malonumą dėl kurio mergina užsnūdo.

Klausas net nesistengė merginos žadinti, tad vos įsukęs į savo apartamentų kiemą, jis užgęsino variklį ir užsimetęs ant kairiojo peties Karolinos krepšį šyptelėjo miegančiai šviesiaplaukei. Tuomet jis tvistomis rankomis apglėbė merginos šlaunis ir nugarą, prispaudė ją arčiau savęs. Dešine koja Klausas užtrenkė mašinos dureles ir kairėje rankoje laikydamas automobilio raktelius vaikinas vienu spustelėjumu jį užrakino.

Pripaudęs lūpas prie merginos pakaušio jis laukė kol duris atidarys jo sesuo. Ilgai laukti neprireikė, nes Frėja žaibo greičiu atvėrė duris, tada ji šiltai nusišypsojo Klausui.

-Jūs mieli,- ji tyliai burbtelėjo, tai grynakraujui hibridui sukėlė didesnę šypseną,- norėčiau matyti jus kartu,- sesuo pridūrė ir patapšnojo vaikinui petį.

Dar buvo visai anksti tik devinta valanda vakaro. Bet Klausas ir Karolina ypatingai jautėsi išsekę. Nieko nelaukęs, vaikinas tvirtai laikydamas Karoliną paguldė ją savo kambario erdvioje lovoje. Lengvu žvilgsniu jis pažvelgė į merginos ramų ir rausvą veidą. Nubraukė kelias šviesias ir suslveltas garbanas jai nuo kaktos ir išorine pirštų puse paglostė skruostą.

Klauso meilė šiai merginai niekur nedingo. Jis tebemylįs ją. Karolina keičia jį. Jis keičia ją. Abu skirtingai panašūs. Abu kovotojai...

Nuu jūs pavarot, jau beveik 400! Ačiū!