Amžinai. [Klaroline]

9.

Staigmena, kuri nežadėjo nieko gero

Vaikštinėdami tuščiomis gatvėmis Klausas ir Karolina kalbėjo apie daugelį dalykų: bandė spėlioti koks varžovas šį kartą tyko horizonte, pakalbėjo apie praeitį ir apie ateitį - atrodo, jog jie tarsi seni bičiuliai, susitiko po neilgo laiko tarpo ir dalinosi savo džiaugsmais ir nuoskaudomis. Klausas jautėsi laimingas, žinodamas, kad dabar tvirtai įsikabinusi į jo parankę, eina mergina, kuri palaikė nedidelę dalį gyvasties jo kūne. Nes iš tiesų, vaikinas jautėsi netikras, jis nebesijautė toks tvirtas, koks jautėsi anksčiau.

Po neilgo pokalbio tarp jų stojo tyla. Abu, lėtai žingsniuodami, dairėsi į šonus, žvelgė į tamsius debesis.

-Kaip manai, ar Taileris susijęs su tuo?- Karolina paklausė klausimo, kuris seniai kirbėjo vaikino galvoje,- juk jį nužudė Deimonas. O neseniai jis stovėjo ir stebėjo mus.

-Norėčiau tuo tikėti,- Klausas pasuko veidą į šviesiaplaukę, jis buvo apie tai pagalvojęs,- bet Taileris buvo mano kraujo linijos, todėl jis negali būti mūsų varžovas. Beto, gal Deimonui tik atrodė, jog jis nužudė Tailerį?

-Nesvarbu, bet mes žinome, kad turime su kažkuo rimtą reikalą, ir man tai tikrai nepatinka,- Karolina stabtelėjo priversdama sustoti ir Klausą, dabar jie abu stovėjo greta, žvelgdami vienas kitam į akis, kuriose atsimušė neryški gatvės žibintų skleidžiama šviesa,- visi šitie įvykiai man primena praeitį, dėl to netekau tėčio ir mamos, geriausių draugų, vaikino,- ji nutilo, pažvelgdama grynakraujui hibridui į akis, tikėdamasi jo aršios reakcijos, bet vaikino žvilgsnis buvo toks pats ramus ir paslaptingas, kaip ir prieš keletą sekundžių,- galiausiai praradau vyrą. Mes visi praradome kažką, bet daugelis tų nuskriaustųjų taip pat paliko šią pusę, ir matyt, jau atrado ramybę,- ji kiek lengviau atsipūtė,- tas skausmas ankščiau mane versdavo norėti išsiplėšti širdį, bet stengiausi nepasiduoti.

Klausas su nuostaba žvelgė į merginos veidą, tyrinėjo jos akis, lūpas, skruostus. Jam buvo keista regėti ją tokią nepasitikinčią savimi. Kiek jis atsimena, Karolina visada buvo aktyvi, valdinga, smalsi ir griežta mergina, tačiau šią naktį, ji tarsi kitoks žmogus, lyg šiuo metu Klausas kalbėtų ne su ja, o su visai kita mergina. Bet ji jam patiko, kad ir kokia bebūtų.

Klausas jau kėlė savo delną, siekdamas paliesti Karolinos švelniai rausvą skruostą, ir pasakyti jai, kad viskas yra gerai, kad ji yra saugi. Jis tiesiog troško ją paguosti, nes tikėjo, kad dabar jai reikia draugo, o jis pasiruošęs jai būti tokiu, ištiesti jai ranką suklupus, ir leisti jai išsiverkti ant peties, tol, kol jai to reikės.

Bet staiga lyg žaibo nutrenktas jis virto ant žemės, kažokia nežmogiška jėga jį parvertė. Karolina taip ir liko stovėti, pasiruošusi pulti. Klausas pamatė kaip merginai po akimis pradėjo tekėti kraujas, priversdamas pasirodyti toms venoms, netrukus jis pastebėjo, kaip Karolinos švelnios mėlynai žalios akys virto į raudonas, priklausančias žudikiškajai jos pusei.

Klausas vienu, staigiu judesiu pakilo nuo šaltoko cemento ir apsidairė, pasigirdo lapų šnarėjimas.

-Kad ir kas esi, pasirodyk,- hibridas suurzgė ir apsidairė,- nesislėpk,- vėl prabilo savo piktu balsu, tyla.

-Nudėsiu tave,- Karolina šušnypštė ir pažvelgė į Klauso akis. Karolina visiškai pamiršo ką tik įvykusį pokalbį ir žmogžudiškai vėl apžvelgė aplinką.

Tylūs žingsniai pievelėje, esančioje netoli pasimetusios porelės. Netrukus pasirodė juodas figūringas siluetas. Dar kelios sekundės ir iš tamsos išlenda juodaplaukė mergina, tik šį kartą ji nebuvo tokia patraukli. Jos veidas buvo išteptas krauju, merginos paakiuose išoko venos, tačiau Klausas sugebėjo išvelgti dar kaiką. Tai jam sukėlė nesuprantamą emociją, lyg nerimą, sumišimą.

Karolina tuo tarpu buvo nieko nepastebėdama, buvo pasiruošusi bet kokiam momentui. Bet šiltas Klauso delnas atsidūręs ant merginos peties ją sustabdė.

-Klausai,- atėjusi žmogysta suniurnėjo,- atleisk, privalau daryti tai ko esu prašoma, negaliu tam atsispirti,- ji kiek liūdnokai ištarė ir pradėjo artintis prie netoliese stovinčių Klauso ir Karolinos,- turiu ją nugabenti, ten,- mergina kiek tyliau pakartojo ir Klausas iškart stojo prieš nepageidaujamą merginą, nugara užstodamas šviesiaplaukę.

-Sofi, kas tau tai padarė?- jis kiek sutrikusiai paklausė,- kas?- Klausas sustabdė merginą ir papurtė ją už pečių,- kalbėk, velniai griebtų!- jis šuktelėjo. Atrodo patrauklioji Sofi, iš kurios liko tik nuožmus padaras, kiek aprimo. Mergina nuleido galvą ir minutėlę patylėjusi pažvelgė į pykčiu alsuojančią Karoliną.

-Paleisk mane, man reikia ją nugabenti,- ji vėl pradėjo veržtis iš Klauso rankų, tačiau Sofi buvo kur kas jaunesnė negu Klausas, todėl ji taip pat buvo ir kur kas silpnesnė.

-Sofi Draevero!- Klausas riktelėjo ant merginos, bet ji tik toliau bandė pasiekti Karoliną.

-Paleisk mane, privalau ją pasiimti, taip prašė jis,- staiga mergina suinkštė ir sekundėlei vėl sustojo. Jos sutrikęs žvilgsnis bėgiojo nuo vieno akių prie kito,- paleisk mane, kiek tyliau tarė ir geležiniai Klauso pirštai atsileido. Nedelsdama ji apsisuko ir pranyko, palikdama tik tuščią vietą šalia vaikino.

-Ko ji norėjo?- Karolina paklausė. Hibridas pažvelgė į ją, merginos veidas jau buvo įgavęs savo įprastą būseną, jos skaisčios akys dabar buvo begalo sutrikusios. Klausas pilnai atsisuko į ją ir dar sykį per petį pažvelgė į tamsumą.

-Geriau paklauskime, kas jai nutiko?- jis sučiaupė lūpas ir vėl gražino žvilgsnį į Karoliną. O ši, visiškai nesupratusi, suraukė antakius, taip, kad atrodė jie tuojau pat susijungs į vieną.

-Ką, po velnių, turi omenyje?- merginos griežtas ir tolygus balsas privertė Klausą sunerimti.

-Sofi buvo vampyrė,- jis šaltokai atrėžė,- aš pats ją paverčiau,- vaikinas sučiaupė lūpas ir pažvelgė į dangų,- ji nebuvo vilkolakė,- griežtas žvilgsnis dabar atiteko Karolinai,- mano žiniomis, hibridais galima paversti tik vilkolakius. Ir tik su antrininkės krauju,- Klauso tonas kiek nutilo, jis prisiminė savo dukterį, kurios kraujas taip pat padeda pereiti transformaciją, bet jeigu jai kažkas būtų nutikę Rebeka ir Elijus jau seniai būtų skambinę pavojaus varpais.

-Tai kas, tada nutiko tai merginai?- Karolina sunėrė rankas ties krūtine ir nepatikliai pažvelgė į Klausą.

-Nenutuokiu, bet manau, viskas mus veda tinkama linkme,- jis vėl pažvelgė į tą pusę, į kurią nulėkė naujoji hibridė,- o dabar - namo, kol dar kokie mistiškai atsiradę hibridai nesudraskė mūsų,- Klausas, nors ir nenoromis šyptelėjo, o tada stumtelėjo Karoliną už pečių, į ten, iš kur atėjo.

Ha, naujai atsirandantys hibridai? Pagaliau, gal veikėjai priartės prie savo varžovo, galbūt jie sužinos daugiau? Kokios nuotaikos? Išsakykit savo nuomones, būtų labai smagu išgirsti ir daugiau žmogelių pastebėjimų! :) Ačiū, kas skaitote, kas išsakote savo nuomonę!