Amžinai. [Klaroline]

34.

Nugirstas slaptasis pokalbis

-Elena!- vaikiškai sukrykštavo šviesiaplaukė ir puolė prie tik ką pabudusios Elenos. Rudaplaukės merginos liesos rankos apsivijo Karolinos pečius. Visi aplink šypsojosi, pagaliau sužibo viltis, viltis kažką pakeisti.

-Karolina,- Elena tvirčiau suspaudė merginos pečius, skruostu jausdama šilkinius šviesiaplaukės plaukus,- pasiilgau tavęs, Karolina.

Praėjo amžinybė, kol merginos pagaliau atsitraukė, draugės buvo taip išsiilgusios viena kitos, jog net akimis šypsojosi taip pat plačiai kaip ir šypsena. Elena lėtai pakilo ir apžvelgė aplinkinius.

Netrukus, lėtai, Elenos akys susitiko su žydromis, itin pažįstamomis akimis, kurios visada teikdavo stiprybę, skleisdavo šilumą ir palaikydavo. Akys, kurios kalbėdavo, vos tik jas pamačius, akys, kurios leisdavo suprasti viską. Tas griežtas žvilgsnis šį sykį buvo toks švelnus, toks kupinas laimės. Rudaakė nužvelgė vyriškio veidą, ryškų skruostikaulį. Juodi, sutaršyti plaukai, šiam vaikinui be proto tiko, tai vertė Eleną iš kojų.

-Dei... Deimonai,- mergina žengė keletą žingsnių ir suklupo vaikinui į glėbį

Juodaplaukis vis dar buvo šoke, jam sutraukė skrandį, bet vaikinas automatiškai priglaudė merginą prie savo krūtinės ir sušniurkštė nosimi. Jis vis dar negalėjo patikėti. Jo emocijos buvo susimaišiusios, jis džiaugėsi, norėjo pravirkti, bet labiausiai vaikinas vis labiau spaudė rudaplaukę prie savęs, tarsi ją kas norėtų pagrobti.

-Elena, mažute, pasiilgau tavęs,- vaikinas lūpas priglaudė prie merginos kaktos.

Gal po keletos minučių mergina ir vėl apžvelgė aplinką. Jos rudos akys lakstė nuo vieno asmens prie kito.
-Klausai,- Elena linktelėjo vaikinui galva, vis dar laikydama Deimono ranką. Šis tik šyptelėjo,- Elijau,- kreipėsi į Niklauso brolį tačiau šis nė nekrustelėjo.

Tuomet mergina pasisuko į raganius ir priėjusi stipriai kiekvieną apkabino, dėkodama.

Deimonas tylėjo, jis negalėjo pratarti nė žodžio, su juo vyko keisti dalykai.

-Karolina, ar galime trumpam šnektelėti?- Elenos antakiai pakilo ir šviesiaplaukė liūdnai linktelėjo.

Klausas su Elijumi pasirūpino jaunuoju hibridu. Kamilė ir likę raganiai nusekė brolius, kurie ėjo namo.

Vos tik Karolina ir Elena peržengė durų slenkstį abi merginos pasišalino iš svetainės ir užsirakino kambaryje. Elena paleido muzikinį foną per Karolinos telefoną ir padėjo jį prie durų. Tuomet atidarė komodos stalčių, kur ilsėjosi tie prakeikti dokumentai ir juos ištraukė.

-Stebėjau tave, Kere,- Elena švelniai šyptelėjo ir atsisėdo ant lovos greta Karolinos,- parodei didžiulę drąsą,- rudaplaukė kaulėtais pirštais suspaudė merginos ranką,- žinoma nustebinai,- sukineno. Karolina susiraukė,- na žinai, dėl Klauso. Nustebau, jog tu kažką jam pradėjai jausti,- Elena pavartė akimis,- jūs tikrai užmezgėte ryšį per tą visą laiką. Klausas tavimi be proto rūpinosi,- šioji stipriau suspaudė vampyrės ranką.

-Žinau,- Karolina linktelėjo galvą,- gal geriau pradėk apie tai, apie ką taip nori kalbėti.

-Gerai,- Elena atsiduso ir suėmė du itin stipriai Karolinos gyvenimą keičiančius lapus. Perbėgo akimis per juos,- aš suprantu, kad tau tai kelią didelį stresą, bet tu turėtumei džiaugtis, jog turi seserį,- rudaakė perbraukė per šviesius merginos plaukus.

-Negaliu džiaugtis dėl dviejų dalykų,- mėlynakė atsistojo ir pasitrynė smilkinius,- mama man melavo, tai viena iš priežasčių, antra, nebesijaučiu taip saugiai, kai Kamilė yra arti,- mergina vėl sukrito ant lovos.

Čia pat prie durų sustojo Klausas, jis išgirdo Karolinos pakeltą toną. Girdėjo ir muziką. Kuri nelabai padėjo užslėpti pokalbio.

-Mane tai žudo supranti?- šviesiaplaukė sukūkčiojo,- aš negaliu taip būti, bijau kalbėti.

-Karolina, visi supras, primas dalykas, kurį turėjai padaryti, tai pasitarti su Klausu, turėjai jam viską papasakoti,- šie Elenos ištarti žodžiai privertė grynakraujį hibridą suklusti.

-Aš nenutuokiu kaip jis reaguotų, jei sužinotų jog aš ir Kamilė esame seserys.

Klauso širdis suspurdo, jo kvėpavimas sustojo. Vaikinas nebestovėjo prie durų. Jis nulėkė į savo kambarį. Ši naujieną jį šokiravo. Kamilė negali būti Karolinos sesuo. Bet ar to nepaaiškina tai, jog jis jas abi mylėjo, ir vieną iš jų myli. Ar tai nepaaiškina to, kodėl jos abi gana panašios?

-Turi su juo pasikalbėti, jis turi žinoti, ypač tada, kai tarp jūsų yra ryšys,- Elena perspėjo savo draugę.

-Tarp mūsų nieko nėra,- Karolina sušniurkštė nosimi,- ir nebus.

-Nuoširdžiai, Kere, ar tu vis dar myli Stefaną?- Elena prilietė draugės petį ir jį patrynė,- ar jeigu jį mylėtumei, būtumei įsivėlusi į šį sūkūrį? Ar tikrai tu vis dar jam kažką jauti?

Šviesiaplaukė nesumirksėjo, ji nenori meluoti sau, tuo labiau, nenori meluoti savo draugei. Galbūt tai ką jie su Klausu kartu išgyveno, suartino juos? Gal tai privertė pamiršti Stefaną Salvatorę?

-Aš.. aš nežinau,- Karolina nunarino galvą ir užsidengė veidą,- aš nežinau. O kaip jis?

-Stefanas?- Elena pakėlė akis į lubas, jis tave sergėjo taip pat, bet tavo suartėjimas su Klausu jį šiek tiek nustebino, tačiau jis džiaugėsi už tave. Karolina, Stefanas rado ramybę. Turbūt žinojimas, jog tu saugi privertė jį pasinaudoti tuo bilietu į ramybę,- Elena šyptelėjo ir atsistojo.

Karolina tylėjo, ji nieko nesakė. Šviesiaplaukė pasiilgo tokių pokalbių su drauge, pasiilgo išsiliejimo. Jai to reikėjo.

Ji pakėlė savo akis į Eleną ir lėtai šyptelėjo.
-Žinai, Maiklsonai nėra tokie ir blogi,- Elena nusijuokė,- džiaugčiausi, jei tu su Klausu būtumėte kartu.

-Elena, aš nemyliu Klauso,- neužtikrintai sumurmėjo šviesiaplaukė.

Tačiau rudaakė tik pavartè akimis ir atsidususi padėjo dokumentus į vietą. Paėmė mobilųjį ir išjungė muziką.

-Turėčiau eiti pas Deimona,- Elena sumurmėjo ir atvėrė duris,- ar tu nieko prieš?

Karolina tvirtai papurtė galvą
-Eik, jam tavęs reikia labiau,- šviesiaplaukė šyptelėjo ir nusišluostė ašaras.

Dabar svarbiausia, jog Elena gyva.

Aš itin noriu jūsų atsiprašyti už tokią ILGAAAAAAAA pertrauką. Bet man buvo didžiulis blokas. Labai tikiuosi grįžti į tas senas vėžes, ir vis dar viliuosi, jog skaitytojų tikrai išliko 💓

Labai atsiprašau už klaidas!