Amžinai. [Klaroline]

22.

Baltojo Ąžuolo kuolas, palietęs Rebekos širdį

Taileris? Taileris Lokvudas? Vaikinas, kurį kažkada Karolina mylėjo? Dabar jau jos taurė prisipildė ir pradėjo lietis per kraštus. Jis visą laiką siuntė savo pasiuntinukus, kad sužalotų merginą. Šviesiaplaukės lūpos prasivėrė, jai pasidarė be proto silpna, tad jos drebančios kojos kiek sulinko, kūnas sudrebėjo, susvyravo. Visi tie įvykiai. Pirmas įkandimas, raganius, pavogęs dienos šviesos žiedą, vampyrai ledainėje, Sofi, Deimonas, strelės, išmirkytos didelėje vilkolakio nuodų dozėje. Visa tai... tai Tailerio darbas?

-Tu tuo tikras?- pasitikslino tokiu nusilpusiu balsu, atrodo, jog merginos visa burna perdžiūvo.

-Nudėsiu tą mulkį,- suurzgė Klausas ir suspaudė kumščius, jo akys patamsėjo, Karolina seniai nematė jo tokio,- tas kvailys, seniai turėjome suvokti,- smarkus smūgis į sieną, kelios plytos įskilo ir jų nuotrupos garsiai nukrito žemyn. Visi trys jautėsi šokiruoti,- Sofi man melavo.

-Ką turi omenyje?- susiraukė atsisukusi Karolina.

-Jis mano kraujo linijos, o ši sakė atvirkščiai,- suurzgė dar sykį.

-Jis nebėra tavo kraujo linijoje, nuo tada, kada tapo panašus į tave, nes dabar jis turi savo nuosavą kraujo liniją,- perspėjo Enzo susiraukęs.

Čia tuojau išbėgo ir kiti grynakraujai stebėdamiesi tokiu Klauso poelgiu. Jie nieko negirdėjo. Jie nieko nesuprato. Jie jautėsi sutrikę.

-Kas nutiko?- pasiteiravo Rebeka. Jos akys iškart užsikabino už negyvos Karolinos. Ji buvo sustingusi, ašarotos akys reiškė kažką blogą, o jos gležnos rankos, kurios buvo apsivijusios ją pačią, blokavo ją nuo išorinio pasaulio. Jos jausmai susimaišė.

-Taileris,- labai tyliai Klausas ištarė, patrindamas savo krumplius, kurie jau buvo sugiję,- visa tai... jo darbas..- vaikinas pažiūrėjo į visai nereaguojančią merginą, tada nesidrovėdamas apkabino ją per pečius ir priglaudė savo skruostą prie švelnių, šviesių plaukų,- visą tai padarė jis, tas kvailys griovė mums gyvenimus,- suurzgė ir patrynė merginos nugarą,- apgailestauju, mieloji,- Klausas tyliai sukuždėjo.

-Ką?- susiraukusi Rebeka priėjo arčiau Karolinos,- Taileris? Jis?- šie klausimai buvo skirti šviesiaplaukiai, bet ji tiesiog nereagavo, ji net nenutuokė, kaip taip galėjo viskas pasisukti. Visiškai viskas. Pirma, antra, trečia ašaros lėtai nuskubėjo žemyn vampyrės skruostu.

-Eime iš čia,- perspėjo Klausas apsidairęs, jis pamatė įtartinus asmenis,- greičiau,- vaikinas pasuko galvą į Enzo,- tu taip pat,- pirmieji patraukė Rebeka su Elijumi, juos nusekė Klausas, kartu su savimi nusitempdamas ir Karoliną, už jų typeno Enzo ir Frėja.

Visas šešetukas itin greitai dėliojo žingsnius iki automobilio, bet prie jo laukė dar labiau Karoliną sužlugdanti staigmena.

-Kagi, kagi, kagi,- kažkas garsiai paplojo, tuojau pat visi pamatė asmenį,- kaip neįtikėtina, jog taip greitai mane demaskavote,- nemalonus šypsnis sudrebino Karolinos skrandį,- maniau dar pasimėgauti, jūsų kančiomis, bet patys pagreitinote procesą, iki kiekvieno mirties,- nusijuokė, tuojau pat nepageidaujamo asmens rankoje atsidūrė Baltojo Ąžuolo kuolas.

-Taileri,- suurzgė Klausas, stumtelėdamas Karoliną už savęs,- nudėsiu tave,- lyg išpjovęs žodžius išsiviepė,- tu tikrai esi lavonas,- vėl pakartojo.

-O!- surėkė vaikinas, jo juoda maikutė padarė jį dar didesniu blogiuku,- štai ir mano nemėgstamiausi žmonės,- nusijuokė ir permetė kuolą į kitą ranką, taip keletą sekundžių žaisdamas su ginklu, kuris gali nužudyti net grynakraujį, jis erzino visus čia esančius,- o kas jei aš tavęs nebijau, Niklausai Maiklsonai?- jis žengė arčiau šešetuko,- jei tave nužudysiu, nemirsiu nei aš, nei Karolina, nei kitas tavo kraujo linijos vampyras,- dar kandžiau prasitarė,- juk tu ir tavo šeima seniai praradusi tą ryšį, kuris jus saugojo tūkstantį metų. Dabar niekas nebijo jūsų. Beto,- jis pasisuko į Frėją,- tavo burtai manęs nepaveiks,- nesmagiai šyptelėjo.

Šita žinia privertė Karoliną pažvelgti į Klauso pakaušį, kodėl jis jai to nesakė? Kodėl vaikinas tylėjo apie savo kraujo liniją.

-Ką?- tyliai paklausė mergina ir tą pačią akimirką, gavo rankos spustelėjimą, Enzo vienu ženklu privertė ją nutilti.

-Niekas tavęs nebebijo, Klausai,- dar kartą šyptelėjo vaikinas,- padarykime eksperimentą, patestuokime, ar tai tikras ginklas?- pamojo visiems prieš akis su kuolu,- yra savanorių? Ne, tuomet puiku!- staigus judesys ir vaikinas atsidūrė Rebekos pašonėje. Taileris buvo greitas lyg grynakraujis, jo ledinis žvilgsnis ramiai pažvelgė į merginos veidą, o tada Baltojo Ąžuolo kuolas tiesiog susmigo į Rebekos krūtinę. Jis dar stipriau pasukiojo kuolą. Šviesiaplaukė suklupo, įkvėpė paskutinį oro gurkšnį ir su ašaromis akyse pažvelgė į savo šeimą. Frėja suriko ir bandė ištrūkti iš Enzo rankų, atrodo, visiems kažkas išplėšė dalį širdies. Karolina užsidengė rankomis veidą ir dar labiau pravirko, ji bejėgiškai suklupo ir švelniai, ašarotomis akimis pažvelgė į Rebeką, tuo žvilgsniu ji norėjo jai padėkoti už draugystę. Klauso akys sudrėko, jo žandikaulis įsitempė, o lūpos prasivėrė. Didžiausias stebuklas įvyko su Elijumi, jo veide galima buvo pamatyti skausmą, jo akys lygiai kaip ir kitų prisipildė ašaromis. Jis pagaliau parodė savo emociją, nors ir liūdną, bet jis įrodė, jog jis turėjo kuo rūpintis.

-Rebeka,- lūžinėjančiu ir užkimusiu balsu suinkštė Karolina ji kėlėnais nušliaužė į priekį. Visiems plyšo širdys, visi buvo šokiruoti. Bet niekas nedrįso pulti Tailerio. Galbūt dėl to, kad visi buvo pakirsti skausmo, arba dėl to, jog jo rankoje buvo kuolas, kuris kažkada priklausė Alarikui, o Tailerio pašonėje dar ir jo pakalikai kiurksojo.

Prieš nuvirsdama žemyn, Rebeka išspaudė paskutinę šypseną, lyg sakydama, jog viskas gerai, džiaugėsi, kad miršta, ten, kur josios šeima. Jos lūpos pamėlo, pasirodė tamsios venos. Grynakraujė vampyrė sustingo, žvilgsnis nebešokinėjo, ji mirė žvlegdama tiesiai į Klausą. O šiam prieš akis prabėgo visos jo ir Rebekos praleistos akimirkos kartu. Tačiau dabar jos neatrodė tokios žavingos. Verčiau labiau skaudino. Paskutinė ašara nuriedėjo skruostu ir sužibėjusi, lyg krištolas, saulės šviesoje susigėrė į cementą, ant kurio pagaliau nugulė ir merginos kūnas. Elijus žinojo kas nutiks vėliau, todėl šiurkščiai, bet rūpestingai jis patraukė Karoliną toliau nuo savo nugulusios sesers kūno ir perdavė ją į Klauso glėbį. Šioji prisispaudė prie tvirto hibrido kūno, gėrė jo šilumą ir stipriai užsimerkusi ji bandė bent truputį nuraminti save. Pasigirdo ugnies plevenimas, ir nemalonus kvapas. Visas šviesiaplaukės Klauso sesers kūnas degė ryškia, oranžine, negailėstinga ugnimi. Visi sugniuždyti mintimis palaikė vienas kitą. Kai viskas aplink nurimo, visi lyg vienas pakėlė savo galvas ir tada suprato skaudžią tiesą. Maiklsonai neteko savo mylimos jaunosios sesutės. Rebekos nebebuvo.

-Ta gera proga, jog pasaulyje vienu grynakrauju mažiau, kviečiu jus į savo vakarėlį,- Taileris visiškai linksmas ištraukė iš savo džinsų kišenės nedidelį lapelį,- apsistojau Salvatorių namuose, teko daug paplušėti, bet dabar viskas labai puiku! Beto, privalote pasirodyti ten, jeigu dar norite išvysti savo draugą hibridą,- sumirkčiojo. Jis giliai pažvelgė į Karoliną, tarsi bandydamas ją perprasti,- o tu mieloji, net nenutuoki, kokia tu kvaila,- jis pašaipiai nusišypsojo ir paliko visus paskendusius liūdesyje.

Jie žinojo tik vieną, kad Taileris nesustos.