Amžinai. [Klaroline]

31.

Grįžimas namo

Peržengusi Maiklsonų namų slenkstį Karolina sunkiai atsiduso. Jos širdį slėgė sunkus akmuo. Nesikalbėdami abu vampyrai patraukė į antrąjį aukštą, kur buvo išsidėstę kambariai. Šviesiaplaukė palietė savo kambario durų rankeną, ją lėtai nulenkdama žemyn, tada švelniai pravėrė duris ir mestelėjusi žvilgsnį į Klausą, kuris kažko laukė, tyliai sukuždėjo:

-Tu neprarasi manęs,- nedidelis šypsnis ir mergina įžengė į savo kambarį. Klauso širdis suspurdėjo ir privertė ji greitu judesiu atsidurti prie keistai besielgiančios merginos. Dideli vaikino delnai palietė merginos pečius.

-Nė neketinau prarasti tavęs dar kartą,- vaikinas burbtelėjo ir palietė vėsius merginos skruostus. Abu jautė kažkokią trauką, kuri priartino jų veidus vis arčiau, su kiekvienu įkvėpimu,- ir neleisiu niekam tave iš manęs atimti,- su šiais žodžiais įvyko kai kas netikėto Karolinai, ji pabučiavo Klausą. Bučinys per kelias sekundes prisipildė aistros ir švelnumo, viskas vyko super lėtai. Norėjosi daugiau, tačiau abu vampyrai atsitraukė.

-To netūrėtų... būti... Klausai,- Karolina prikando vidinę skruosto pusę,- tu neturėtumei manęs bučiuoti,- tyliai pakartojo, atrodo visos žinios susuko jai smegenis. Šviesiaplaukė jautėsi keistai,- aš esu ištekėjusi, tu. Tu... net nežinau gerai? Man gana sunku kalbėti, kai aplink darosi tokie dalykai,- mergina supanikavo ir užsidengė delnais veidą viskas tiesiog sukosi aplink, tarsi koks didžiulis sukūrys, kuris vis traukė labiau į save.

-Tėveli? Karolina?- apsimiegojusi maža mergaitė sukuždėjo. Abu suaugusieji nusisuko į tolimiau stovinčią Viltį,- sapnavau blogą sapną, išgirdau jumis, noriu miegoti su jumis,- suinkštė raudonplaukė mergaitė, visai panaši kaip tėtis.

-Ką sapnavai, mieloji?- pritūpusi Karolina paėmė už vienuolikmetės rankos.

-Tave, ir... ir tetą Kamilę, tu mirei,- greitai sukūkčiojo mažoji mergaitė ir apsikabino Karolinos pečius,- nenoriu, kad tu mirtumei, nenoriu.

-Nurimk, aš ir nemirsiu,- pati savimi mažai tikėdama šviesiaplaukė guodė Klauso kūkčiojančią mergaitę. Ji puikiai suprato, ką Viltis sapnavo, bet kaip Klauso dukra galėjo tai matyti, kokie keisti dalykai čia vyksta? Kodėl mažosios tribridės sapne Karolina mirė.

-Bet...- suinkštė apsiašarojusi mergaitė.

-Žinai, einu padarysiu tau arbatos,- rodomuoju pirštu mergina palietė Vilties nosį ir šyptelėjo, tada lengvai atsistojo,- tegul tėtis nuveda tave į mano kambarį,- šviesiaplaukė mirktelėjo ir apsisuko į virtuvės pusę.

-Nagi, girdėjai, ką Karolina sakė,- Klausas paėmė mergaitę už rankos ir įvedė į netoliese esantį kambarį.

-Tėti,- Viltis tyliai kreipėsi į grynakraujį,- sapnavau tetą Kamilę, juk ji buvo mirusi,- mergaitė pasitikslino,- bet praėjus savaitei po mano sapno, teta Kamilė apsigyveno pas mus, tada sapnavau tave ir Karoliną ir jūs atvažiavot čia,- šyptelėjo mergaitė,- šiandieną sapnavau, kaip teta Kamilė perdūrė Karolinos širdį, tėti,- vėl susiraukė Viltis ir, atrodo, tuojau būtų pravirkusi.

-Nesijaudink, Viltie,- Klausas nykščiu nubraukė ašarą nuo įraudusio dukters skruosto,- tu esi nuostabioji Viltis Andrėja Maiklson, o aš tau pažadu, kad Karolinai nieko nenutiks,- Hibridas paguldė mergaitę į lovą, kuri šiuo metu priklausė Karolinai.

Karolina tyliai maišė Vilties arbatą ir klausėsi dukters ir tėvo pokalbio. Ji šiek tiek persigando, jog Klausas išsiaiškins jos naująją paslaptį. Apie tai ji nenorėjo kalbėti su niekuo. Bent kurį laiką.

-Tėti,- vėl kreipėsi į Klausą jo dukra,- o ar tu myli Karoliną, taip pat, kaip mane?

-Nevisai, Viltie,- pradėjo aiškinti mergaitei Klausas,- tu esi mano mažoji palikuonė, myliu tave ir saugau, nes leidi man pajausti ką reiškia turėti kažką dėl ko nori kovoti,- grynrakraujis prisėdo prie dukters kojų,- o štai Karoliną aš myliu, už jos sugebėjimą mane suvaldyti ir jos užsispyrimą, ji nuoširdi ir supratinga, Karolinai teko labai stipriai kovoti, dėl to ji tokia nuostabi,- Klausas šyptelėjo ir nusuko žvilgsnį į grindis, jis žinojo, jog šviesiaplaukė viską girdėjo, bet savo žodžių jis nesigailėjo.