Amžinai. [Klaroline]

33.

Elena Gilbert

-Mes padarysim ką?- supanikavo Karolina,- kaip tai išvis įmanoma?

Enzo šyptelėdamas pasisuko į kairę pusę ir nusijuokė, ten iš tiesų nebuvo nieko.

-Elena ir Bonė čia,- rudaakis vis dar žvelgė į tuščią vietą.

-Pasakyk jiems, kad aš galiu tai padaryti, bet man reikia magijos ir iš kitos pusės,- Bonė paėmė Lorenzo už rankos ir šyptelėjo jam atgal, jis be proto mylėjo šią užkietėjusią raganiukštę, kuri net mirusi, sugeba padėti savo draugams.

-Mums reikia ir keletos raganų pagalbos iš šios pusės,- Lorenzo pasisuko į Frėją,- keletos raganų pagalbos,- pabrėžė kiekvieną žodį kuo labiau.

-Pasakyk joms, jog labai jų ilgiuosi,- sumurmėjo Karolina ir pažvelgė į tuščią vietą netoli Enzo.

-Jos tavęs ilgisi taip pat, blondine,- Enzo išsišiepė ir tada vėl surimtėjo.

Karolina nenustojo spogsoti į kilimą, ji bandė įsivaizduoti savo drauges, kaip jos atrodė, ką jos veikė.

-Ar yra tikimybė, jog mes pažįstame daugiau raganų?- rudaakis vėl perbėgo per visus akimis.

-Taip,- Klausas po ilgos ir keistos tylos prabilo,- mums gali padėti Vincentas ir Davina. Jeigu jie jau važiuotų, vakare Elena, manyčiau, jau būtų gyva.

-Puiku susisiekite su jais,- suplojo delnais Enzo, tuomet jo antakiai susiraukė, jis žiūrėjo į Klausą, į šalia jo stovintį Elijų, stojo tumpa tyla,- Rebeka irgi čia, ji jus myli, ir perduoda linkėjimus.

Abu broliai susižvelgė. Klauso žandikaulis įsitempė, Elijaus akys sušvelnėjo.

-Mes ją irgi mylime,- tyli Elijaus dejonė pasklido po patalpą.

-Ar tu tikras, jog yra saugu į tai įtraukti Vincentą ir Daviną?- susirūpinusi Frėja  paklausė rudaakio. Jos plaukai, siekentys pečius, nusviro į vieną pusę. Visi atrodė be galo pavargę nuo nuolatinių išpuolių.

Ir gal Taileris pastebės, jog jo nebeklauso geriausias jo Maiklsonų šnipas. Gal jis pagaliau pasiduos? Nors jau nemažai laiko praėjo po jų susidūrimo, niekas nesijautė tvirtai. Taileris turėjo tai, ko gali bijoti kiekvienas vampyras, Baltojo ąžuolo kuolą, tai didžiausias ginklas kovoje su grynakraujų šeimyna.

-Šimtu procentų, Bonė vien savo buvimu šalia kelia pasitikėjimą,- jis vėl pažvelgė į savo merginą, kurią galėjo matyti tik jis pats.

-Puiku, tuomet, pasirūpinsiu, jog jie čia būtų jau vakare,- perspėjo Frėja ir lengvai nusisuko bei ištypeno iš svetainės. Pagaliau ir kiti išsiskirtstė. Nors Klausas šiuo metu be proto norėjo pasikalbėti su šviesiaplauke, jis lėtai apsisuko ir tylėdamas paliko neapsaugotą vietą šalia merginos. Gal po dešimties minučių patalpoje liko tik Enzo ir šviesių plaukų žaliaakė. Abiejų žvilgsniai susidūrė ir atrodo kiekvienas laukė kol kitas prabils, bet aplink tvyrojo mirtyna tyla.

Netrukus Karolina pastebėjo, kaip Enzo akys nukrypsta į tuščią vietą. Jos spėjimu, Bonė jam kažką sako.

-Taigi,- pirmasis prabilo rudaakis, jis pagaliau paleidęs savo merginos ranką sunėrė savo rankas ties krūtine,- kada ketinai prasitarti?- jis privertė Karoliną nusikaltusiai nuleisti akis žemyn ir susigūžti, ši tema buvo tokia opi, jog jai net kvėpavimą trigdė kiekvienas žodis susijęs su visa ta problema,- ar ketinai?- vėl paklausė Enzo ir žengė artyn šviesiaplaukės. Šioji sunkiai nurijo susidariusį gumulą gerklėje.