Amžinai. [Klaroline]

29.

Susipažinimas su Naujojo Orleano vampyrais

-Kas jus sieja?- nesusilaikiusi Karolina paklausė.

-Nieko ypatingo, mieloji,- grynakraujis sunėrė savo rankų pirštus ir keistokai šyptelėdamas, sumirkčiojo akimis.

-Oh,- Kamilė prabilo ir Klausas suraukė antakius,- aš buvau paprasta šio baro darbuotoja,- mergina pirštu perbraukė per stiklinės kraštą,- dirbau, turėjau svajonių ir nė nenumaniau, kad mano kelias susikirs su tūkstančio metų senumo vampyro keliu,- Kamilė pradėjo taip stipriai įsijausti į pasakojimą, jog tik po keletos sekundžių pastebėjo keistas emocijas, pakibusias ant vampyrų veidų,- trumpai tariant, mylėjome vienas kitą,- žaliaakė šyptelėjo ir atsiduso.

-Karolina, manau tau reikėtų susipažinti su kitais vampyrais,- hibridas atstūmė kėdę ir pačiupo už mėlynakės rankos,- Kamile, ačiū tau už kompaniją.

-Tai dabar bus taip?- ji kiek sutrikusiai paklausė,- pradžioje buvai su manimi, o radęs kitą, pasirodo, pasinaudojai manimi?- šiek tiek pakilęs balso tonas jau skleidė pyktį.

-Ar galėsime tai aptarti namuose, prašau,- vaikinas kuo tyliau nutraukė ją ir švelniai nužvelgė šviesiaplaukės veidą.

-Klausai, aš myliu tave,- Kamilė lėtai ištarė ir nuleido žvilgsnį,- aš suprantu, kad atrodau kaip beprotė prieš tave, bet tai ir buvo mano grįžimo kaina, tikėjausi grįžusi būti kartu, su tavimi, bet to nėra, atleisk,- kiek aprimusi žaliaakė nusuko akis į ateinantį Džošą,- man reikia gero draugo,- šyptelėjo,- pasilinksminkit.

Hibridas nieko nesakęs apsisuko ir išsitempė Karoliną į gaivų nakties orą.

Karolina tylėjo, ji buvo šoke. Jos smegenys be galo greitai užkaito nuo nuolatinio ir įtempto mąstymo.

-Eikš,- Klausas lėtai ištiesė Karolinai ranką, tačiau šioji šį sykį neįsitvėrė jos, tik tyliai ėjo šalia tvirto ir galingo vampyro.

-Ji tave be galo myli,- Karolina pakėlė akis aukščiau, jog pastebėtų jo susiraukusį veidą.

-Žinau, kadaise ir aš ją mylėjau, turėjome praeitį, bet viskas ir liko praeityje,- Klausas nugręžė žvilgsnį.

-Tuomet ko tu bijai? Kodėl neįsileidi praeities ir nesusigrąžini jos?- šviesiaplaukė užstojo Kamilę, ji žinojo tą jausmą.

-Atvirai?- Klausas sugriežė dantimis, jo akys patamsėjo, delnai automatiškai sugniaužė Karolinos pečius iki nedidelio skausmo,- bijau prarasti tave, nes žinau, jeigu įsileisiu ją, neteksiu tavęs,- lėtai ištarė žodžius, jam suskaudo stemplę ir suspaudė plaučius, jis nerimavo.

Karolina ilgokai spogsojo į Klausą kol pagaliau jų akimirką nutraukė vyriškas balsas. Lėti žingsniai, trumpa tyla. Plati šypsena.

-Marseli?- Klausas pakėlė akis. Atrodo, jo veidą paliko nerimas,- kaip tik pas tave ir keliavome,- vaikinas galva kryptelėjo į kiek įsigandusią vampyrę.

-Klausai, gal supažindinsi mane su savo viešnia?- tamsaus gymio vaikinas nukreipė šokoladines akis į Karoliną,- ji man primena...

-Kamilę? Taip, net pats nesusivokiau,- hibrido ranka nuslydo iki Karolinos ir jo pirštai sučiupo merginos vėsų delną,- čia Marselis Žerardas,- lengvai spustelėjo šviesiaplaukės ranką, jog šioji pabustų iš hipnozės.

-Aš... aš Karolina,- ištraukusi ranką iš vaikino delno šviesiaplaukė pasitaisė plaukus ir kiek susikrimtusi ištiesė dešinę ranką, kuri tuojau pat buvo spustelėta.

-Malonu, Karolina,- lėtai, lyg nesitikėdamas tokio sutrikusio merginos žvilgsnio ištarė Marselis.

Karolina viena žinojo kas ją sutrikdė, nei Klausas, nei jo bičiulis neperprato tikrosios padėties.

-Ką čia veiki, Niklausai?- pasiteiravo vaikinas, kadaise pasivadinęs šio miesto Karaliumi.

-Nieko ypatingo, Marselijau,- Klausas be proto nekentė savo pilno vardo, tai jam priminė jo tėvą Maiklą, tad į savo draugą kreipėsi lygiai tokiu pat tonu, lėtai ištardamas pilną vaikino vardą.

-Gerai, gal galime eiti namo?- tyliai sukuždėjo įsiterpusi Karolina.

-Noriu tave supažindinti su šio miesto vampyrais,- Klausas pasuko veidą į merginą,- jie puikūs vakarėliams,- sukikeno ir pradėjo žingsniuoti šalia Marselio,- juk surengei mano trumpų sugrįžtuvių vakarėlį?- stiprus delnas broliškai trinktelėjo per tamsaus veido ir šokoladinių akių vaikino nugarą.

-Žinoma,- šis linktelėjo ir nejučia padidino žingsnį.

Po nedaugiau kaip dvidešimties minučių trijulė pasiekė gana didelį namą panašų į gamyklą. Žinoma, tokiose gamyklose būna Loftai!

-Taigi, tu čia gyveni?- tyliai pasiteiravo Karolina, neatplėšdama akių nuo sienų.

-Taip, bet daugelį laiko praleidžiu mieste, arba Maiklsonų rezidencijoje,- šyptelėjo vaikinas ir toliau dėliojo žingsnius.

Viduje buvo jauku, grojo ne per garsi muzika, buvo daug asmenų, visi jų vampyrai, Karolina užuodė keletą žmonių, tai privertė šviesiaplaukę susiraukti.

-Ar čia yra žmonių?- greitai paklausė ir atsistojo šalia grynakraujo labiausiai jai rupėjusio klausimo.

-Taip, Naujajame Orleane jie pasimaitina, tuomet pagydo savo aukas, nes kitaip sumažėtų turistų,- paaiškino jai žalsvų akių vaikinas ir stumtelėjo tolyn.

Visa ši aplinka priminė merginai senus mokyklos laikus, kai viskas buvo gerai, jokių antgamtinių butybių, jokio pavojaus, tik linksmybės. Šviesiaplaukė nė nesižvalgydama lengvai stryktelėjo prie stalelio, banaliai padengto raudonais puodeliais. Tai visada buvo ir bus vakarėlių pagrindinis akcentas- raudoni puodeliai į kuriuos pripilta įvairių svaiginančių gėrimų. Tačiau tai vienintelis dalykas padėjęs merginai susivaldyti nuo aplinkoje sklindančio stipraus kraujo kvapo, tai numalšino troškulį bent keletai minučių.

-Ar tu tikra, kad tikrai nori to?- prie jos priėjo smulki, bet be galo tvirta, metro šešiasdešimties tamsiaplaukė mergina, kaire ranka įsikabinusi į visiškai ramią raudonplaukę,- nagi, tai padėtų  atsipalaiduoti labiau!

-Aš ne...- sudrebėjo mėlynakė,- negaliu.

-Žinoma, kad gali!- susiraukė,- tai labai paprasta, nuramini, pasimaitini, išgydai!- paaiškino ir nubraukė ilgus raudonus plaukus nuo aukos kaklo. Netrukus atsirado stiprus potraukis prakąsti miego arteriją, bet Karolina stengėsi kovoti. Netoliese stovinti vampyrė atsiduso ir pirštu perbraukė per merginos kaklą,- nagi, pabandyk,- balsas lėtai suskambo šviesiaplaukės galvoje.

Lėti žingsniai. Karolina švelniai uždėjo rankas raudonplaukei ant pečių. Potraukis buvo toks stiprus, jog venos po akimis savaime išoko, akys paraudo. Šviesiaplaukė mirktelėjo tada tvirtai pažvelgė į tamsias raudonplaukės akis.

-Nešauk, tau neskaudės,- staiga šalia stovėjusi mergina šyptelėjo ir blykstelėjo akimis,- nes dabar tu išeisi iš čia ir pamirši, kad mumis sutikai,- raudonplaukė svajingai linktelėjo ir apsisukusi nudūmė tolyn.

-Ką? Kodėl?- susiraukė tamsiaplaukė ir įsirėmė į klubus.

-Aš nesimaitinu žmonėmis, atleisk,- pačiupusi kitą raudoną puodelį Karolina paliko nustebusią merginą su atvipusiu žandikauliu. Ji lėtai nuėjo tolyn, šviesiaplaukei reikėjo surasti pažįstamą veidą.