Amžinai. [Klaroline]

18.

Vienas iš jų

Per tris valandas Klauso sesuo ir Karolina neišgirdo jokių žinių iš vaikino. Jis buvo gana stipriai įsijautęs į tardytojo vaidmenį. Nors vaikinas savo įsiutį liejo ant priešininko pakaliko, šis nepratarė nė žodžio.

-Kalbėk,- suurzgė, eilinį kartą ragindamas pririštą vaikiną. Klausas priėjo prie rudaplaukio, pasirėmė į kėdę ir piktai žvelgė į jo akis. Grynakraujo hibrido akyse kažkas sužibėjo, kažkas, kas buvo nesuprantama kitam.

Pirmas smūgis kumščiu. Štai nuo ko pradėjo Klausas. Tyla. Jokio inkštimo. Antrasis smūgis lydimas ir trečiojo. Paleisti kumšciai skaudžiai kliudė rudaplaukio veidą, todėl jį net sužalojo, tačiau hibridams žaizdos gyja greitai. Tad štai, dar vienas smūgis. Jaunasis hibridas vis dar sedėjo nė nesujudėdamas, tarsi negyvas. Visas skausmo dėjones jis laikė kažkur, gerklėje, bandydamas jas nuryti. Jis nė už ką nieko Klausui nesakys. Lokvudų rusys liko tylus, joks šauksmas nesudrebino jo sienų. Vaikinas iš tiesų pasirįžęs tylėti.

Už keletos mylių nuo seniai apleisto Lokvudų rūsio, Salvatorių namai skendėjo tyloje. Nors jie buvo apdegę, juose tikrai buvo galima patogiai įsikurti.

Žydros vaikino akys, plačiai prasiplėtė, rankos sudrebėjo, o skrandis garsiai sugurgė. Deimonas tris dienas sėdėjo savo pačio namų rūsyje užrakintas, nualintas ir išalkęs. Jį prabudino tik ką sujudėjusios metalinės grandinės. Pasirodo, pagaliau jis ir vėl pamatys šviesą. Du nematyti vyrai šiurkščiai nutraukė grandines nuo tamsiaplaukio rankų. Tik pajutęs didelio svorio nukritimą žemyn vaikinas stipriai pasitrynė riešus. Grandinės buvo sunkios ir šaltos. Deimonas buvo žmogus jau dešimtį metų, todėl tokios salygos jį privertė pasijusti blogai.

-Paleiskit mane,- sumurmėjo Deimonas, jo galva buvo nuleista, o kojos, drebėdamos, vos išlaikė jį ant žemės.

-Užtilk,- vienas vaikinų suurzgė ir pastūmė žydraakį pirmyn,- tave nori pamatyti,- nepažįstamasis perspėjo ir nuviko bejėgį vaikiną ant kitos kėdės.

Palaukęs geras tris minutes Deimonas pakėlė galvą nes prieš jį stovėjo tamsių plaukų, tuščio žvilgsnio ir kvailos pozicijos savininkas.

-Tu?- Deimonas tyliai ištarė, jis buvo persigandęs, pirmą kartą gyvenime, jo išgąstis pasiekė nesuvokiamą ribą. Jų akys susitiko ir vienam iš jų teko nusukti savo žvilgsnį vos po keleto sekundžių. Deimonui buvo per daug sunku žiūrėti į šį asmenį.

-Aš,- tvirtas, griežtas ir tolygus tonas nuskambėjo po tuščią patalpą. Jie abu tylėjo.

Deimonas negalėjo patikėti, kad tai jis. Jam susitraukė visi raumenys. Akys sunkiai vėl pažvelgė į jį.

-Taigi,- vaikinas kiek atsikvėpęs pradėjo vaikštinėti aplink patalpą,- vadink mane, žudiku, senasis vardas kiek nusibodo,- vaikinas pašaipiai nusišypsojo,- klausimas tas, ką čia veiki? Nejau manęs ieškojai?- jis sunėrė rankas ir vėl sustojo nosies tiesumu prieš Deimoną,- argi tau atsibodo tavo žmogaus kūnas?- tamsiaplaukis pakėlė dešinę koją ir besišypsodamas nuvertė kėdę, ant kurios sedėjo Deimonas. Šis sukosėjo, nes smūgis išmušė deguonį iš plaučių. Kritimas nebuvo minkštas, tad vaikinas suinkštė, jo nugarai susidūrus su žeme.

-Tiesiog nužudyk mane...- gulintis ant žemės tamsiaplaukis suurzgė, nes buvo pertrauktas stipraus spyrio.

-Sakiau nevadinti manęs tikruoju vardu, Deimonai Salvatore, esu nepasotinamas žudikas, tik tiek tau reikia žinoti,- pavojingasis vaikinas pakėlė Deimoną ir suurzgė, mat žydraakis norėjo į jį kreiptis vardu.

-Man nesvarbu,- įgavęs drąsos vaikinas išdidžiai pakėlė galvą ir susidūrė su deginančiu žvilgsniu,- ko tau reikia iš manęs, kvaily?- jo piktas žvilgsnis bandė atsilaikyti prieš kur kas stipresnį varžovą.