Amžinai. [Klaroline]

36.

Sudaužyta Maiklsono širdis

-Aurorą?- susiraukė Kamilė,- tu negali taip rizikuoti manimi... turiu omenyje Karolina, ji pamišėlė!- prieštaravo mergina.

-Tai vienintėlė išeitis,- kuo ramiau atsakė Klausas.

-Kas toji Aurora De'Martel?- susiraukė Karolina, nič nieko nebesuprasdama,- apie kokią pamišėlę kalbam?

-Aurora yra negailestinga, Klausai, ji nepadės,- Karolinos sesuo griežtai ir garsiai ištarė.

-Kas po velnių ta Aurora?- susinervinusi Karolina pažvelgė į besiginčijančius vampyrus.

-Aurora pavertė mane tuo, kuo esu dabar, tik dėl to, kad pakankintų Klausą,- nuleido akis žaliaakė.

-Ji mano ex, tai tarsi Katerinos Petrovos charakterio antrininkė,- tyliai sumurmėjo Klausas.

-Gerai, mes galėtune surizikuoti,- Karolina paaiškino,- juk galėtune pabandyti susitarti.

-Aurora tau nepadėtų, net jei būtum kažkokia nepažįstamoji paprašiusi pagalbos Klauso, ji apsėsta juo, Karolina, jei ją pažadinsime iš tų kerų, ji darys viską, jog galėtų tave pašalinti iš Klauso gyvenimo, patikėk,- Kamilė perspėjo. Karolinos ir Klauso akys susitiko. Patalpoje esančiam penketukui buvo aišku, jog kalbama apie Klauso ir Karolinos statusą, jausmus. Tačiau Karolina žinojo, jog privalo pasiaukoti dėl sesers, dėl tik ką rastos vienintelės giminaitės.

Mergina tyliai ir gyliai įkvėpė, viskas turi būti kuo tikriau, čia ir dabar, viskas turi pavykti. Karolina žinojo, jog meluoja ne tik kitiems, bet ir sau. Nes visuomet tarp Klauso ir Karolinos buvo ta nedidelė kibirkštėlė.

-Nėra ko jaudintis, aš nemyliu Klauso, mes niekada nebūsime daugiau, negu esame dabar, juolab, jis nejaučia man kažko daugiau, nes tada jau seniai viskas būtų kitaip,- tolygiai ir šaltai mergina pranešė žinią.

Tai turėjo skambėti tarsi normalus, kasdienis sakinys, nesukeliantis jokių emocijų. Klausui tai turėjo būti įprasta, juk ir ankščiau Karolina jį buvo atstūmusi begalę kartų. Tačiau viskas buvo kitaip. Ta akimirka tarsi nebeleido įkvėpti, jo keliai suvirpėjo ir jis norėjo parklupti. Viskas vyko itin lėtai. Tarsi Karolina ir Klausas girdėjo kaip tyliai ir lėtai plyšta jų abiejų širdys, beviltiškai tiesiančios rankas viena į kitą. Tačiau kūnai nejuda. Žvilgsniai irgi. Abu vampyrai tarsi įkalti stovi. Nė vienas nenori pažvelgti pirmas į kitą. Žinojo, jei pažvelgs - palūš. Klausas pajautė kaip griūva jo vidinis pasaulis. Pasaulis, kurį jam pastatyti prireikė daugybės jėgų, o Karolina - buvo vienintelė to pasaulio gyventoja.

Vaikinas sukando dantis, sučiaupė stipriai lūpas, jog jis neprasitartų. Nepasakytų. Neišrėktų. Kaip stipriai jis myli Karoliną. Kaip stipriai jam dabar skauda. Tačiau jis nežinojo, jog merginai ši tylos minutė yra taip pat nepaprastai sunki.

-Galbūt turime vilties?- tyliai sumurmėjo Frėja,- gal tuomet viskas bus lengviau? Jau šį vakarą galiu jūsų vidinį kūną perkelti ten ir mes atliksime burtą.

-Puiku,- vėl sumurmėjo Karolina, stengdamasi išlaikyti atšiaurų balsą,- pradėkime tuojau pat.

-Turiu sugalvoti, kaip reikės Aurorą įkalinti, jei ji mums nepagelbės, kadangi imunitetą miego kerams ji jau tikrai turi.

-Gerai, pakvieskite mane, kai tik būsite pasiruošę, būsiu savo kambaryje.

Vos tik Karolina išėjo Elena čiupo Klausui už parankės ir nusivedė į kitą kambarį.
Vaikinui, žinoma, buvo keista matyti Eleną bandančią paguosti tokį monstrą kaip jis.

-Klausyk, kol dar nepavirtai ta pabaisa, savo kelyje griaunanti viską, turi žinoti, jog viską ką Karolina pasakė yra visiškas melas, turėjai pastebėti kaip sunku jai buvo viską išsakyti,- Elena perspėjo vaikiną. Tačiau šis tarsi koks sunkus bulvių maišas sukrito ant sofos.

-Na ir kas,- liūdnai burbtelėjo jis, vaikinas jautėsi palūžęs,- ji manęs niekada nemylėjo,- su pašaipia šypsena, tačiau skausmo pilnomis akimis vaikinas nužvelgė Eleną,- girdi? Niekada,- Klausas pakėlė savo balso toną ir Elena žengė kelis žingsnius atbula,- visa tai, viskas nuo tos dienos kai vėl susitikome, viskas buvo netikra,- vaikinas lėtai nuleido akis į kilimą ir batais paspardė jį.

-Mes pasiruošę,- pravėrusi duris perspėjo Frėja ir penketukas vėl susirinko tame pačiame kambaryje.

Šį kartą viskas buvo kitaip, aplink tvyrojo nemaloni įtampa. Kelis kart Klausui ir Karolinai susirėmus žvilgsniais, abu pasijusdavo dar nemaloniau.

-Nagi susikabinkime rankomis,- perspėjo Maiklsonų ragana, vos tik baigė berti pilkus miltelius aplink jų nedidelį ratelį.

Karolina susikibo su Elena ir Kamile, Kamilė įsikibo į Frėjos ranką, o šioji į savo brolio tvirtą delną. Tuomet Klausas šiek tiek padvėjojęs paėmė Eleną už smulkaus ir trapaus jos delno.

-Pradėkime,- jau tyliau pradėjo kalbėti Frėja,- phasmatos averno, salus...- visi tarsi susitarę užmerkė akis ir pajuto kaip jų kūnai lieka stovėti, tačiau vidus kažkur traukiasi. Dar keletą akimirkų stojo tyla, tačiau pasigirdo mažų mergaičių juokas. Karolina suprato, jog tai jos dukterys, o penkių žmonių ratelis stovi Maiklsonų apartamentuose, Naujajame Orleane.

-Nenutrauk grandinės,- perspėjo Frėja,- burtas dar nebaigtas,- tai privertė Karolina stipriau suspaust merginų rankas.

Po keletos minučių Karolina jau galėjo pasisveikinti su savo dukterimis, žinoma tik iš dalies, ji jų negalėjo apkabinti.

-Sveika Kere,- riktelėjo Metas ir visi subėgo pasitikti svečių,- kaip jūs čia atsidūrėte.

-Nesvarbu kaip, norime, kad tuč tuojau paliktumetė namą susiraskit Marselį lai jis jus apgyvendina pas save, ketiname pažadinti Aurorą, nerizikuosime jumis, jei kartais burtas nepavyktų,- paaiškino ragana ir nusišypsojo savo dukterėčiai Vilčiai.

Po geros valandos trys mergaitės ir du vyrai buvo pasiruošę, tad greitai atsisveikinę išvyko tolyn nuo Maiklsonų namo.

-Kagi artėja sunkioji dalis,- sunkiai atsiduso Frėja ir pasisuko į kitus,- man reikia jūsų energijos, namas didelis, turiu užkerėti jį, kad joks vampyras negalėtų įeiti ir išeiti.

Mergina tyliai stovėjo vis paliesdama kieno nors ranką. Ji jaudinosi, ne ką mažiau nei Karolina, Kamilė ar Klausas.

Jau temstant buvo sutvarkytas namas. Artėjo sunkiausia dalis. Prikelti Aurorą De'Martel.

-Kagi, laikas,- perspėjo Frėja ir atidarė darbo kabinetą, kuriame gulėjo suvyniotas Auroros kūnas.

Ji ramiai ir lėtai tiesė savo virpančius pirštus į miegančią vampyrę, o galbūt fėją, niekas nenumanė kaip geriau ją būtų galima pavadinti.

Pirmieji lotyniški žodžiai, privertė daugelio kūnus pajusti nemalonius šiurpuliukus. Tęsiant toliau, Karolina nepastebimai suėmė vaikino, kurį neperseniausiai atstūmė, ranką. Vis dėl to, supratusi ką daro ji atsitraukė per keletą žingsnių.

Pirmas judesys privertė Frėją suklupti. Ji neteko daug jėgų, tad pajautė kaip iš nosies srūva kraujas. Klausas negalėjo patikėti, jog tokia kvaila ideja kilo jo ilgaamžėje galvoje.

Pasigirdo užtrauktuko garsas. Visi sukaikę kvapą stebėjo. Niekas nenutuokė kaip reikėtų elgtis.

Iš maišo išlindo ilgaplaukė mergina, į visus ji sėdėjo atsisukusi nugara, niekas nematė jos plačios šypsenos. Ji jau seniai nesijautėsi tokia gyva. Lėtu judesiu raudonplaukė apsisuko ir peržvelgė matytus ir naujus veidus. Pagaliau ji pamatė jį.

-Sveikas, Mielasis, pasiilgai manęs?- šaltas ir nemalonus balsas pasklido po mirtinos tylos pavergtą patalpą,- ilgai nesimatėme,- pašaipiai tarė mergina atsisukusi į Frėja,- o tu dar gyva,- mergina nusistebėjo ir kvailai nusijuokė.

5 Dalys, mielieji, tiek liko iki pabaigos!