Amžinai. [Klaroline]

38.

Amžinai

Rytas Karolinai prasidėjo niūriai, kaip ir daugeliui Maiklsonų namuose tą rytą pabudusių žmonių.

Gal apie dešimtą valandą visi buvo nusileidę į valgomąjį. Frėja, ruošianti maistą, Elena, padedanti Maiklsonų raganai ir kartais šyptelėdama Deimonui, Elijus, geriantis iš didžiulės taurės burboną, Kamilė, neseniai prisijungusi į visų kompaniją, Vinsentas, tyliai ir ramiai sėdintis kamputyje, bei Kolas su Davina, saldžiai besišypsantys vienas kitam. Klausas atėjo pavėlavęs. Tik tada, kai visi kiek geresne nuotaika susėdo pusryčiauti.

Vos tik rudaplaukis vaikinas įžengė į valgomąjį, jį pasiekė daug smalsių žvilgsnių. Pasiekė ir Karolinos, mylimosios žvilgsnis.

Gal keletą minučių, visi tyliai šakutėmis trinktelėdavo į porcelianines lėkštes, siurbčiojo arbatą ar kavą ir kramtė nepaprastai skanius Frėjos ir Elenos kepsnelius.

Staiga Karolina atsikrenkštė ir atsistojo. Visi sužiūro į merginą. Sutrikę žvilgsniai narstė šviesiaplaukės veidą.

-Norėjau jums padėkoti,- šiltai ir nuoširdžiai šyptelėjo mergina,- už viską. Už daugystę, apsaugą, pagalbą, palaikymą. Aš jums be galo skolinga,- kiek rimčiau merginos akys perbėgo per visus sėdinčiuosius,-labai vertinu jus, jūsų draugystę, naujas pažintis,- vėl nušvito Karolina,- bet aš apsisprendžiau. Nebekelsiu jums pavojaus. Šiandieną vakare išvyksiu, man reikia surasti atsakymus, bet tai turiu padaryti viena, nenoriu nė vieno, kuris siųlytųsi vykti kartu,- Karolina perspėjo ir visi laukė sulaikę kvėpavimą.

Nemalonus garsas, kurį Klauso smarkiai spaudžiama į lėkštę šakutė, pasklido po patalpą. Kita ranka vaikinas per stipriai suspaudė puodelį, tad tuojau pat jį sutraiškė. Hibridas greitai atstūmė kėdę ir ją parversdamas išlėkė laukan.

Visi keletą sekundžių sėdėjo tarsi įkalti. Tačiau nutiko vienas keistas dalykas.

Elijus lėtai pažvelgė į sąžinės graužiamą mergina ir gana tyliai ir ramiai prabilo:

-Suprantu, kad dažniausiai vaikinai vejasi merginas, tačiau šįkart turėtumei susirasti jį. Nagi eik,- paragino Elijus ir visi sužiuro į jį. Daugeliui buvo sunku patikėti, kad pasyviausias Maiklsonų šeimos narys paragino kažko griebtis.

Karolina lėtai atstūmusi kėdę šyptelėjo Klauso broliui ir pripildžiusi plaučius deguonimi išlėkė laukan. Šviesiaplaukė girdėjo Klauso stipriai besidaužandčią širdį. Jis buvo lauke. Sėdėjo ant laiptų ir žvelgė į tolį, alkūnėmis pasirėmęs į kelius.

-Klausai...

-Ar jau seniai norėjai išvykt?- pirmasis vaikino klausimas privertė merginą šiek tiek stabtelėti, nes šioji jau ketino sėsti šalia niūriaus vaikino.

-Ne,- galiausiai atsakė ir sudribo šalia Klauso,- pagalvojau apie tai tada, kai sužinojau, kad su Aurora gali nepavykt,- trūktelėjo pečiais.

-Ar pati to nori?- vėl Karolina sulaukė netikėto klausimo.

Ji šiektiek pamąstė, pasvėrė kiekvieną žodį. Ji nenorėjo dar labiau įskaudinti šio vaikino.

-Ar noriu? Ne...- papurtė galvą,- mieliau likčiau čia, leisčiau laiką su tavimi,- tyliai sumurmėjo, tai privertė Klausą pakelti akis,- tačiau man reikia, man būtina būti toliau nuo Kamilės.

-Ar nėra nieko, ką galėčiau padaryt, jog liktumei?- Klausas atsiduso ir pasuko veidą į merginą. Šią akimirką jis stebėjo kiekvieną jos bruožą. Gerėjosi akimis. Žavėjosi jos lūpomis. Grožėjosi tobula oda.