Amžinai. [Klaroline]

3.

Netikėtas užpuolimas

Kitos dienos šiltą popietę Karolina gavo įtartiną žinutę.

Laikas grąžinti skolas, blondine.

Ji kelis kartus turėjo perskaityti žodžius, kad suvoktų, jog jos gyvybei gresia rimtas pavojus. Netruko tuo įsitikinti, pasigirdus stiklo dūžiams prie merginos kojų nukrito įtartinas daikčiukas, tai buvo verbenos granata. Granata sporogo tiesiai prie Karolinos kojų ir mergina pajutus nepakeliamą skausmą suklupo, netrukus pasirodė dar viena, bet Karolinai neužteko jėgų, tad kita sprogo pažeisdama merginos veidą. Net ausis veriantis merginos balsas nepadėjo numalšinti to deginimo. Staiga šviesiaplaukė pravirko, ji bandė pajudėti, bet jėgos, atrodo, apleido ją. Merginos akis temdė tamsa, ji norėjo kovoti, bet kūnas nepakluso jai.

-Alarikai?- Karolina sunkiai pakėlė savo galvą, pamatydama žmogaus figūra,- padėk man.

Tačiau Karolinos nelaimei tai buvo ne Rikas. Išsigandusi mergina pradėjo šliaužti atbulomis. Iš lotyniškų žodžių, neilgai truko suprasti, jog tai raganius. Vyras murmėjo burtažodžius. Tik priėjus jam prie gulinčios merginos, Karolina įžvelgė užpuoliko veidą.

-Prašau, nieko man nedaryk,- Karolina bandė pakelti save, bet tai buvo tik bergždžias reikalas

Vaikinas pasilenkė žemyn. Sučiupo merginos ranką ir numovė nuo jos dienos šviesos žiedą. Vos tik saulės spinduliai ją pasieks, ji sudegs.

-Incendia,- vaikinas sumurmėjo ir svetainės sofa užsidegė. Tada jis ramiai apsisuko ir pranyko, kelis kartus apžvelgdamas savo aplinką, ar niekas nepastebėjo.

Karolina leisgyvė pradėjo šliaužti grindimis, bet negana to, užuolaidos, kurios neleido saulei prasiskverbti į vidų, paveiktos kažokių burtų automatiškai pajudėjo atidengdamos langus. Sutelkusi paskutines jėgas ji vampyrišku greičiu atsidūrė prie virtuvės įėjimo, saulės apdegintas jos kūnas, jau buvo bebaigiąs sugyti.

Mergina siekė telefono, bet tam trugdė šviesos ruoželis, skiriantis ją ir telefoną. Sukaupusi visą drąsą ji perbėgo į kitą šešėlį.

-Sveikas, Alarikai, prašau vešk mergaites į Lokvudų namus, pas Metą, ir atšauk pamokas, Salvatorių namuose nebesaugu, nesirūpink dėl manęs,- tankiai gaudydama deguonės molekules ji viską sumalė ir numetė telefoną ant žemės.

-Karolina!- mergina pajuto, kaip jos nugara susiduria su siena,- ką išdarinėji?- Klauso balsas buvo šiurkštus ir šaltas,- Kur, po galais, tavo dienos šviesos žiedas?

-Mane užpuolė,- jėgų apleista mergina suinkštė,- Klausai, man skauda,- ji perspėjo jos pečius spaudžiantį vaikiną,- kažkoks raganius pavogė mano dienos šviesos žiedą, Klausai, aš čia įstrigau!

Mergina puolė ir vėl verkti. Jai skaudėjo. Jai skaudėjo visą kūną, jos odą graužė permirkę verbenos rūbai. Ji jautėsi silpna.

-Pasitikėk manimi, prašau, pakentėk truputėlį.

Klausas apkabino Karoliną, bet verbena privertė jį atsitraukti. Jis sukaupė savo ryžtą ir stipriai priglaudė nukamuotą merginą prie savęs, o tada vampyrišku greičiu ją nugabeno į lauką. Jis turėjo būti vikrus ir greitas, nes saulė degino merginos odą, o jam į ją tokią žiūrėti buvo skaudu.

-Dar truputėli, mieloji,- jis apgaubė merginą savo švarku, vos tik jie pasiekė pirmuosius miško medžius. Porelė pasislepė už geriausio medžio, kur saulės spinduliai negalėtų sužeisti šviesiaplaukės. Jis pažvelgė į Karolinos nuverktas akis ir baigiantį užgyti veidą. Jis dar kartą įsitikino, kad šiuo metu negali palikti jos vienos.

Klauso ranka automatiškai pakilo ir šveilniai nubraukė šviesius merginos plaukus nuo veido.

-Jau nebetoli,- jis vėl stipriai apkabino merginą ir pasileido toliau lėkti. Po keletos sekundžių jie atsidūrė dideliame erdviame name.

-Kur mes?- Karolina suinkštė. Jai buvo sunku orientuotis, viskas įvyko per daug greit. Klausas vienu judesiu aptemdė langus.

-Jauskis kaip namie, Karolina,- vaikinas ramiai tarstelėjo ir nuėjo į savo sandėliuką. Per šią dieną jis spėjo apsirūpinti viskuo, ko prireiks gyvenant šiame miestelyje. Atidaręs nedidelės patalpos duris jis nutypeno prie šaldytuvo, jame buvo kraujo maišelių. Vaikinas čiupo kelis ir palikęs patalpą tokią, kokia ji buvo prieš Klausui čia ateinant grįžo ten, kur buvo mergina.

Grynakraujis hibridas metė vieną maišelį Karolinai, o ši greitai sureagavus pačiupo jį.

-Tau reikia pasistiprinti,- perspėjo grynakraujis. Karolina nieko nelaukusi pradėjo maitintis, ji dievino kiekvieną kraujo lašelį nutekantį jos gerkle, nes dabar jai to reikėjo, viskas baigėsi su paskutiniu kraujo grukšniu. Lėtai atsimerkusi mergina pažvelgė į prieš save stovintį hibridą.

-Man reikia dar,- jos lemenantis balsas privertė vaikiną suklusti, o nukamuotos akys pažvelgė į kitą kraujo maišelį, kurį laikė Klausas,- prašau.

Vaikinas pavartė akis ir padavė antrąjį maišelį. Karolina jautėsi Klausui dėkinga. Bet dabar ji mėgavosi patiriamu malonumu, kuris kievieną kartą užvaldo kūną, ir tą kiekvieną kartą imi norėti daugiau.

-Tai paskutinis,- vaikinas tvirtai pažvelgė į vampyrę, kuri mėgavosi teikiamais malonumais,- turiu paskambinti sesei, ji gali tau pagaminti naują dienos šviesos žiedą.

-Sesei? Rebeka ragana?- Karolina patraukė lūpas nuo kraujo maišelio, dabar jos įdomumas peršoko į reikalą su Klausu ir jo sese,- ji niekada man jo nepadarytų.

-Tiesą sakant turiu dar vieną seserį,- Klausas išsitraukė savo telefoną. Tada suvedė tinkamus jo ekrane skaičius ir greitai priglaudė telefoną prie ausies.

Karolina pasinaudodama savo vampyriška klausa, klausėsi brolio ir jai nežinomos sesers pokalbio.

-Frėja.

-Klausai, kaip tu? Ar viskas gerai?- švelnus moteriškas balsas pasigirdo kitame telefoninio ryšio gale.

-Tiesą sakant ne,- vaikinas vis dar laikydamas priglaustą telefoną sudarė akių kontaktą su Karolina,- kaip stipriai tave nudžiugintų pasiųlymas apsilankyti Mistikfolse?- jo balse galima buvo jausti šiek tiek ironijos, Klausas nevisiškai mėgo šį miestelį.

-Mistikfolse? Maniau, kad ten daugiau nebegrįši.

-Na... iškilo šiek tiek problemų, ir čia labai reikalinga tavo pagalba, sese,- vaikinas šyptelėjo savo firmine šypsena ir laukė atsakymo.

-Žinoma, būsiu ten dar šį vakarą,- mergina nedelsdama atsakė.

-Ir dar kaikas, ar Rebeka ir Elijus galės pasirūpinti Viltimi, kilo šiokių tokių nesklandumų su mokslais.

-Ah... gerai, perspėsiu juos, dabar turiu eiti, iki.

Karolina supratusi, kad per ilgai stebi hibridą, kuris bendravo su sese, nusuko žvilgsnį į tolimiausią langą, kuris nebuvo paslėptas, per jį labai lengvai veržėsi saulės spinduliai, šildantys namo vidų. Mergina matė koks gražus šiandieną oras. Ir atrodo, ji pradėjo to ilgėtis, nors neturėjo dienos šviesos žiedo vos porą valandų.

Įdomu, kiek kartų Klausui pavyks išgelbėti Karoliną? Kaip manot, kieno tai darbas? Palikit nuomonių ir žvaigždutę(žinoma jei dalis iš ties yra to verta) ačiū kas skaitote!