Amžinai. [Klaroline]

10.

Nedidukas planas

Kitą rytą Karolina sunkiai pramerkusi akis iškart prisiminė nekokius nakties nuotykius. Visi tie dalykai galėjo kainuot sužalojimu ar dar kuo baisiau, jeigu ne Klausas. Ji ir vėl jam yra begalo dėkinga.

Nulipusi tamsios medienos laiptais žemyn, Karolina numynė per šviesų, pūkinį kilimą, tada basomis pėdomis nutypeno į virtuvę, kurioje, visiškai atsipalaidavęs Alarikas gamino pusryčius. Tai buvo kiaušinienė. Angliškieji pusryčiai.

-Kur vakar basteisi?- net  neatsisukęs vaikinas burbtelėjo, tada dirstelėjo per savo platų petį į Karoliną ir pridūrė,- mačiau tave ateinant šaukštelio atvaizde. Lizė ir Džosė sunkiai užmigo,- atrodo Alarikas šiek tiek pyksta, tik mergina nesuprato, ar tas piktokas tonas sklido iš vaikino lūpų dėl to, kad ji naktį praleido su Klausu, ar dėl to, jog mergina nepranešė išvyksianti.

-Atleisk,- ji prisėdo ant aukštos, tamsia oda aptrauktos kėdės,- vakar,- pasirėmė alkūnėmis į stalo paviršių,- buvo sunki diena visiems, naktis irgi nesiskyrė niekuo,- Rikas šiek tiek susiraukė,- papsakosiu vėliau, Klausas turi ateiti, mums reikia plano.

-Ką, po velnių, Klausas veiks čia?- jis dar pikčiau paklausė dėdamas maistą į lėkštes,- jis neperžengs šių namų slenksčio. Metas to neleis.

-Klausas reikalingas mums, Rikai, be jo mes pražūsime,beto,- žalsvai mėlynų akių savininkė šoktelėjo nuo kedės ir pradėjo dėlioti puodelius,- mes turime daug ką aptarti.

Dviejų mergaičių tėvas pervertė akimis, tačiau tylėjo. Galbūt susimąstė, Karolina to turbūt nesužinos. Toliau jie tylėdami sukosi virtuvėje, kartais sudarydami silpnoką akių kontaktą. Nors virtuvėje tvyrojo įtampa, abi asmenybės jautėsi gana gerai.

-Ar jaučiu, kad pusryčiams gausiu kiaušinienę?- pasigirdo dar vienas vyriškas balsas. Metas,- esu alkanas.

Nors vaikino nuotaika buvo gera, nė vienas iš jų neatrodė iš tiesų linksmas. Viskas vyko tyliai ir ramiai, nė vienas nesiruošė kalbėti sėdėdami prie stalo ir kramtydami kąsnius. Karolina pakėlė akis, tuomet gurkštelėjo stiprios, juodos, kaip anglis, kavos. Ji nebuvo skani, bet deja, virtuvės spintelėje ji rado tik tokį rytinį gėralą.

-Metai,- mergina burbtelėjo ir šakute trinktelėjo į baltą, keramikinę lėkštę,- turėtume apie kai ką pasikalbėti,- ji toliau tęsė, bet staiga gavo nestiprų smūgį į kelėną, tai buvo Rikas,- pakviečiau Klausą atvykti čia,- staiga aplink atmosfera tapo dar labiau slegianti, daugelis nemėgo to vaikino,- mes turime pasikalbėti. Apie labai daug ką. Ir prašau, nepradėk savo kalbos apie iltis.

Metas keletą minučių tylėjo, mąstė. Jo perkreiptas veidas rodė abejingumą, bet kartu ir šiokį tokį pasitikėjimą. Vienas vaikino lūpų kamputis sukrutėjo. Tada jis kelis kartus mirktelėjo ir galų gale papurtė galvą.

-Aš nenoriu, kad jis būtų mano namuose,- Metas kiek rimčiau pažvelgė į Karoliną ir nurijo gerklėje stringantį gumulą,- nenoriu jokių vampyrų savo namuose, na tu esi išimtis.

-Metai, jūs mano šeima, kodėl nepasitiki manimi?- šviesiaplaukė papūtė lūpas, tada kiek susimasčiusi nuleido galvą,- tiesiog pakviesk jį ir tiek,- mergina šoktelėjo nuo kedės ir nutypeno kietu pagrindu iki pagrindinių namo durų.

Jas pravėrusi Karolina išvydo aukštą, tvirto sudėjimo, ir kiek garbanotų plaukų vaikiną. Ji jam menkai šyptelėjo, o šis kiek nustebęs pakėlė antakius.

-Išgirdau tave einant kiemu,- perspėjo žydraakė ir pasisuko per petį,- Metai!- ji tyliai šūktelėjo, po gerų dešimties sekundžių prie durų prisitatė šviesių plaukų, ir švelnių akių vaikinas, jis stabtelėjo ant tamsių kietmedžio grindų, šalia Karolinos.

-Klausai,- kiek šaltokai, tolygiu balso tonu, lėtai tarstelėjo neseniai atėjęs vaikinas,- ar galiu turėti tavo žodį, jog esame visi saugūs, pakviečiant tave vidun, man tai svarbu, supranti?- jis sukryžiavo rankas ir tvirtai atsirėmė į atidarytas duris.

-Metai,- išskirtinai pavojingas vaikino akcentas pasiekė Meto ir Karolinos klausą,- nesate saugūs niekur, Mistikfolsas nebėra saugus, taigi, nieko nepraloši ir nieko nelaimi turėdamas mano žodį, bet taip, tu jį turi,- Klauso pašaipi šypsenėlė atsirado jo nuožmiame veide, kuris anaiptol, nebebuvo toks bauginantis, koks buvo anksčiau, jis truputėlį primerkė akis, bet išliko visiškai ramus.

-Gerai,- dūsaudamas vaikinas pakėlė galvą,- gali užeiti,- jis ypatingai lėtai ištarė žodžius. Netrukus Klausas peržengė durų slengstį ir galingai atsistojo prieš šviesiaplaukius.

Per penkioliką minučių svetainėje atsidūrė visi šiame name buvę asmenys. Klausas, lengvai atsistojęs šalia sofos, kurioje buvo įsitaisiusi Karolina ir visiškai nepatenkintas Alarikas. Deimonas, kuris neseniai pabudo, buvo jaukiai įsitaisęs prie židinio, o Metas atsirėmė į netoliese stūksančią indų spintelę.

-Noriu, kad šis pokalbis, būtų pradėtas ir pabaigtas taip greitai, jog Lizė ir Džosė dar nebūtų prabudusios,- dviejų mergaičių tėvas sumurmėjo ir labiau įsitaisė sofoje.

-Nesijaudink Rikai,- Klausas jį nuramino ir padėjęs kelis žingsnelius sustojo,- vakar, mane ir Karoliną užpuolė hibridė,- Klausas lengvai sudarė kontaktą su mergina,- tačiau, prieš virsdama hibride, mergina buvo vampyrė, pats ją paverčiau,- jis trumpai perbėgo akimis per kambarį.

-Palauk minutėlę, tu nori pasakyti, kad yra būdas hibridais versri ne tik vilkolakius, bet ir vampyrus?- Deimonas suraukė antakius, tada sučiaupė lūpas,- juk juokauji, tiesa?- tamsiaplaukis vaikinas nusijuokė ir nusuko veidą į sieną. Jam tai nebuvo smagiausia žinia.

-Būtent tai ir noriu pasakyti, Deimonai,- hibridas nusišypsojo ir tęsė savo kalbą toliau,- todėl, eidami namo su Karolina nusprendėme, kad visi iki vieno išvyksite iš Mistikfolso,- Klauso žvilgsnis kone perdūrė kiekvieną,- Alarikas pasiims savo dukteris, kartus su tavimi,- jis parodė į Metą,- ir tavimi, Deimonai,- vaikinas lengvai pasisuko į žydraakį ir sunėrė rankas,- visi keliausite į Naujajį Orleaną, ten turėsite visokeriopą apsaugą. Gyvensite mieste, kuriame yra daug mano pusę palaikančių vampyrų,- vaikinas šiek tiek sustojo, padarė pauzę ir pažvelgė į Karoliną, tarsi nerimaudamas,- tuo tarpu mes, su Karolina, Elijumi, Rebeka ir Frėja, mano seserimi,- vaikinas iš karto pridūrė, jog viskas būtų aišku,- pabandysime išsiaiškinti kokie priešai sėdi mums panosėje.

-Bet, Klausai,- Karolina kiek sutriko,- kas tada pasirūpins Viltimi?

Grynakraujis hibridas patylėjo, tada šyptelėjo ir sumurmėjo kažką panašaus į tuo taip pat pasirūpinta, mieloji.

Šis žodis kažką pažadino Karolinos skrandyje, bet mergina per daug nekreipė į tai dėmesio. Turbūt tai tas erzulys, kurį bandė sukelti vaikinas.

Dar vakar palikau wattpad'e savo istoriją su beveik 300 peržiurų ir 66 žvaigždutėm, šiandieną pavargusi grįžau iš miesto ir įsijungus internetą radau kur kas daugiau peržiūrų, kurios greit sieks 400 ir virš 80 žvaigždučių! Ačiū kas skaitote mano rašliavą, net neįsivaizduojat, kiek daug motyvacijos suteikiate!

Palikite keletą nuomonių ir pastebėjimų! Dėkui!

Beto šiandieną mano istorija pakilo į #2 in magic tik JŪSŲ dėka!!!

Ir taip! Pagaliau turime 10 dalių!