Amžinai. [Klaroline]

32.

Deimono bėdos sprendimas

Nedidelis vėjo gūsis, šilti saulės spinduliai ir pavasarinis oras. Viskas atrodė taip tobulai. Bet kitą rytą, Karolina nesijautė geriau, ji nenorėjo šypsotis. Jai buvo blogai. Pykino.

-Labas rytas,- į kambarį įlėkė Frėja,- pabudome, keliamės,- energingai šoktelėjo į viršų ir rankos mostu atskleidė visas užuolaidas, taip sunaikindama nedidelę prieblandą. Tada priėjo prie lango, kuris visą naktį kiukrsojo atidarytas, šviesiaplaukė jį greitai uždarė.
Karolina tylėjo ir greitai pasviro ant kito šono, ji nenorėjo būti trukdoma.

-Palik mane ramybėje,- švelniai ir tyliai burbtelėjo į šviesią pagalvę, todėl praktiškai jos nesigirdėjo.

-Ar kažką sakei?- pasiteiravo ragana.

-Taip, palik mane ramybėje,- vėl burbtelėjo, tik šįsyk pakelta galva ji pasisuko į Frėjos pusę ir piktai ją nužvelgė.

-Ar yra kažkas dėl ko galėčiau tau padėti?- surauktais antakiais mergina drąsiai įkrito į Karolinos lovą,- bet kas, ką turėčiau ir galėčiau žinoti?

-Ne,- trumpai suniurnėjo ir apsiklojo galvą.

-Visiškai nieko?- vėl pasiteiravo, tai vampyrę erzino.

-Ne,- griežčiau atkirto šviesiaplaukė vis labiau susiraukdama.

-Tuomet eime, turime padėti Deimonui,- vėl šoktelėjo Maiklsonų sesuo ir nuklojo kitos merginos kūną,- arba,- ji kiek stabtelėjo,- tu gali man papasakoti, ką ištiesų slepi,- prisimerkė ir paleido patalus iš rankų, šie sunkiai nukrito ant žemės prie raganiūkštės kojų.

-Man nieko nėra, liūdna, nes palikau mergaites vienas, ten, o pati esu čia,- Karolina sunkiai galvodama apie tobulą melą ir įtikinančią išraišką burbtelėjo.

Šviesiaplaukė tapo šalta it ledas ir keistai besielgianti, ji nekentė fakto, jog žino. Jai nepatiko tiesa. Būtų geriau nežinojusi to, jog yra Kamilės sesuo. Būtų geriau nesužinojusi, būtų geriau nesutikusi Klauso, būtų geriau netapusi vampyre ir dabar lengvai gyvenusi vertingą žmogaus gyvenimą.

Sunkiai nuleidusi kojas ant žemės Karolina atsistojo ir pasitrynė akis. Vakar ji neturėjo nuotaikos nusiprausti ar nusivilkti rūbus. Na kur gi! Kas gali būti laimingas, žinodamas, jog turėtų mirti.

-Pirmiausia, pusryčiai, tada kitų problemos, kurios niekada nesibaigia,- kandžiai burbtelėjo mergina ir susiradusi kitus rūbus greitai persirengė. Tada lėtai nušliaužė į vonios kambarį, šaltu vandeniu apsitaškė veidą. Sudrėko kelios plaukų sruogos. Bet vandens šaltis teikė malonumą.

Tuomet lėtai paliko patalpą ir nusisukusi nuo durų sutiko tą rūpestingą, pavojingo, bet kartu ir saugančio vaikino žvilgsnį. Nenoromis vienas kitam šyptelėjo ir prasilenkę nužengė kas sau.

Klausas užsidarė savo kambaryje, Karolina peržengė virtuvės slenkstį ir atidžiai apžiūrėjo aplinką. Kamilė valgė pusryčius. Frėja stebėjo pačią Karoliną. Virtuvė lygiai tokia pati, kokią ją prisimena prieš keletą dienų. Tvarkingai spintelėse paslėpti indai, viryklė, šaldytuvas, indaplovė, pastatyti vienas greta kito, per vidurį šešiavietis stalas, su tamsiu paviršiumi.

Niekas nepasisveikino, visos merginos tylėjo. Šviesiaplaukė Forbes tyliai tarškino puodelį ir lėkštę, kol įsidėjo pusryčių porciją.

-Kur Elijus?- nuryjusi pirmąjį kąsnį kepsnio pasiteiravo, tada pakilo iš vietos ir šaldytuve surado paskutinį kraujo maišelį, tai buvo Karolinos porcija dviem dienoms. Praplėšusi viršų ji supylė turinį į du puodelius, nes pamatė Kamilę įdėmiai spogsant į ją.

-Jis saugo Deimoną,- trumpai atsakė Frėja ir prisėdo prie merginų.

Karolina vieną puodelį stumtelėjo savo naujajai sesei, kitą pasiliko sau.

-Ačiū,- tyliai sumurmėjo Kamilė ir gavo tik menką galvos palinkčiojimą.

Toliau buvo tylu. Bent jau penketą minučių puikiai galėjai girdėti laikrodžio rodyklių skleidžiamą garsą. Arba kaip Elijus šiurkščiai bendrauja su Deimonu.

-Ką planuojate daryti su dar vienu hibridu?- neapgalvotai paklausė Karolina ir tai sukėlė nedidelių įtarimų Frėjai. Karolina niekada taip nekalbėtų apie savo draugus.

-Reikia priversti jį išjungti emocijas, tuomet jam neberūpės užverbavimo ryšys, o tada padėsime jam jas susigrąžinti,- išdėstė savo planą Frėja. Kita švesiaplaukė prunkštelėjo. Karolinai tai atrodė juokinga.

-Jūs rimtai ketinate padėti išjungti Deimonui jo paties jungiklį? Juk mes visi suprantame, kad tai Dei-mo-nas, ne aš, ne Stefanas, bet Deimonas?- kiek pikčiau sumurmėjo mergina,- jis neleis taip lengvai jausmams surįžti,- vėl sumurmėjo.

-Juk tam mes jį laikėme kelias dienas, jis be verbenos savo kūne, o mūsų pusėje grynakraujai,- bandė pakišti užuomeną Maiklsonų ragana.

-Ne. Ne. Ne,- griežtai perspėjo Karolina,- kalba baigta, ieškosime kito būdo,- vėl sumurmėjo ir pakėlė akis. Virtuvės tarpdury sustojo sutrikęs Klausas, jis tylėjo.

Karolina greitai užsivertė puodelį su krauju ir palikusi savo vietoje betvarkę išbėgo iš patalpos. Ne dėl to, kad joje atsirado Klausas, bet dėl to, jog jis buvo priežastis, dėl kurios ji galėtų apsvarstyti emocijų išjungimo planą. Jis ją puikiai gebėjo įkalbinėti. To, šį kartą, Karolina mažiausiai norėjo.

-Ar tarp jūsų kažkas blogai?- susiraukė Frėja ir pilnai pasuko galvą į Klausą.

-Atrodo, ne,- kiek silpnokai tarstelėjo ir sukrito į kėdę šalia sesers. Kamilė tylėjo.

Pasigirdo durų skambutis, bet niekas, apart Karolinos, nė neįstengė įleisti lankytojo.

-Enzo?- mergina greitai apsikabino vaikiną ir pravėrė plačiau duris.

Vaikinas be jokių sunkumų peržengė durų slenkstį, matyt, per tas dvi dienas jis čia lankėsi.

Rudaakis piktai nužvelgė Karoliną, jis kažką žinojo.

-Karolina, mieloji,- kuo mandagiau kreipėsi į savo draugę,- turime rimtą pokalbį. Bet dabar aš čia ne dėl to, man reikia Deimono, tavęs ir Frėjos.

Per tris minutes reikalingi asmenys išsirikiavo svetainėje, kartu su Elijumi, Klausu ir Kamile.

-Taigi,- Lorenzo žingtelėjo nedidelį žingsnelį į kairę ir rudomis akimis perbėgo per kiekvieną vampyrą ir raganą,- jūs norite atjungti Deimono žmogiškumą?- kreivai šyptelėjo Enzo, pamatęs keistas daugelio reakcijas.

-Iš kur tu viską žinai?- įsiterpė Karolina ir susiraukė.

-Jeigu esu gyvas ir kvėpuoju, nereiškia, jog neegzistuoju ir kitoje pusėje, kaip jau seniau minėjau, mano egzistavimas čia- laikinas, manyčiau, jog buvimas abejose pusėse man suteikia galimybę, kalbėtis su kitais, pavyzdžiui Bone, Elena. Kaip suprantate jie jus stebi ir viską žino,- dabar Lorezno akys piktai pažvelgė į Karolinos akis, jis bandė duoti tam tikrą užuomeną būtent jai,- aš su jais bendrauju,- patikslino.

Kiekvienas kambaryje pajuto stipriau besidaužančią Forbes merginos širdį.
Ji jaudinosi, baiminosi.

-Todėl noriu pasakyti, kad jums tikrai nereikia atjunginėti Deimono emocijų,- suglaudė delnus ir šyptelėjo,- būdamas jo draugu jau tokį ilgą laiką, tikrai nenoriu ir vėl matyti jį be jausmų.

-Tai ką tu siūlai?- suinteresuota Kamilė pagaliau pratarė savo pirmus kažkuo naudingus žodžius.

Enzo akys dar kelis sykius perbėgo per visus ir žybtelėjo, tada jis klastingai šyptelėjo ir sumirksėjo. Jis ketino pranešti kažką šokiruojančio, galbūt nustebinančio, kažką, kas privers visus išsižioti.

-Iš tiesų tai...- vaikinas kiek uždelsė, jam patiko visų nekantrumas, jis tuo mėgavosi,- mes papraščiausiai prikelsime Eleną Gilbert.

NAUJA!
Labai atsiprašau už klaidas, esu be proto pervargusi, bet tuo pačiu ir labai norėjau parašyti dalį!