Amžinai. [Klaroline]

27.

Nemokama ekskursija

-Nagi, paskubėkite!- perspėjo Lizę ir Džosę Karolina, ji džiaugėsi leidžiamu laiku su mergaitėmis.

-Karolina,- Rikas ranka sustabdė šviesiaplaukę,- nenoriu, jog tu ir mergaitės eitų kartu su Klausu,- jis griežtai sukontaktavo akimis su Karolina.

-Alarikai!- šviesiaplaukė suurzgė,- kas tau pasidarė? Klausas tau patikėjo savo dukterį, jis pasitiki tavimi, kodėl to paties negali suteikti ir jam? Galbūt po šitirk metų pradėkime būt vieningais!- mergina stipriai trūktelėjo savo ranką į save ir išlaisvino ją iš vyriškio pirštų.

Kiek švelniau paėmusi rudaplaukes už rankų Karolina nusitempė jas žemyn. Ten jau laukė Klausas ir Viltis.

-Ar turi pageidavimų, kur nori apsilankyti?- Klausas pakėlė antakius ir nutaisė tą reikšmingą žvilgsnį.

-Ah taip!- Karolina greitai pačiupo už telefono ir pradėjo jame naršyti,- esi skolingas man ekskursiją,- staiga ji spustelėjo telefono ekraną, tada padidino garsą ir iš prietaiso pradėjo sklisti Klauso balsas.

-Karolina. Stoviu vienoje mano mėgstamiausių vietų pasaulyje, apsuptoje maisto, muzikos, meno, kultūros ir viskas apie ką galiu galvoti, tai kaip beprotiškai noriu tau tai parodyti. Galbūt, vieną dieną tu man leisi...

-Ar tu tikrai tai išsisaugojai?- sutrikęs Klausas pažvelgė į besišypsančią merginą,- tu ištiesų tai padarei?- vis dar negalėdamas patikėti perklausė.

-Juk negalėjau atsisakyti nemokamos ekskursijos,- šviesiaplaukė nusivaipė ir kartu su Klausu patraukė į miestą.

Kolas, Kamilė, Metas ir Alarikas pasiliko kiurksoti namie.

-Taigi... apsuptoje maisto, muzikos, meno, kultūros,- susimąstė Klausas ir vos tik jam šovė idėja jis lengvai kilstelėjo akis į dangų,- pasiūlyčiau eiti į Rousseau's,- nemaloniai pasimuistė,-tačiau teks tai atidėti vėliau,- vaikinas permetė savo kreivą žvilgsnį į tris mergaites, kurios linksmai tarpusavyje šnekučiavosi,- einame į prancūzų kvartalą, ten bus daug džiazo,- Klausas mirktelėjo ir paėmė Viltį už rankos.

Penketukas, užmiršęs visas savo bėdas, ramiai žingsniavo per plačią, žmonių prikimštą gatvę. Jie šypsojosi, juokavo ir linksminosi. Šios akimirkos kiekvienam buvo labai svarbios. Jos skleidė šilumą viduje, ir leido bent trumpam užmiršti nuoskaudas.

Žengdami per šurmuliuojančią ir muzikoje paskendusią gatvę visi ramiai priėjo kvartalo pabaigą, kur menininkai tapė ir bendravo vieni su kitais. Viltis, Lizė ir Džosė nubėgo į kitą pusę, atrodo, jas sudomino žirgų karieta, prie kurios įkinkyti stoviniavo du tamsūs gyvūnai.

-Man patinka menas,- mergina prabilo ir pasisuko į Klausą.

-Tikrai?- vaikinas pakėlė akis ir žengė arčiau Karolinos,- čia pirmą kartą susipažinau su Kamile,- lėtai prabilo ir apsižvalgė,- mes stovėjome štai ten,- jis parodė į kiek tolimesnę vietą,- kalbėjom apie meną, Kamilė man gana puikiai išaiškino, kaip jautėsi menininkas, kurį mes stebėjome.

-Ar tu rimtai?- ji suniurzgėjo,- dabar man pradėsi pasakoti apie Kamilę? Merginą, kurią šiandieną sutikau, kuri buvo be galo panaši į mane, o svarbiausia ji buvo mirusi ir...- susiraukusi ji nutraukė Klauso prisilietimą petimis.

-Tik erzinu,- vaikinas pašaipiai nusišypsojo ir caktelėjo liežuviu. Tada apsižvalgė, akimis surasdamas mergaites,- bet vis dėl to tu niekada nesupratai meno,- sukikeno jis ir pažvelgė į Karoliną,- tą kartą, kai lankeisi mano parodoje Mistikfolse, tu supratai mano paveikslą visiškai tiesmukiškai,- vėl nusijuokė vaikinas ir įgavęs daugiau drąsos permetė savo sunkią ranką merginai per pečius,- pripažink tai, tu niekada nenorėjai įsigilinti labiau į tai kas spalvomis yra pateikiama ant baltos drobės ar lapo,- šį kartą vaikinas tik švelniai šyptelėjo ir pasuko galvą į mergaites.

-Taip tu teisus,- mergina nusimetė vaikino ranką ir pradėjo žingsniuoti aplink išdėliotus darbus,- niekada nesupratau ir turbūt neperprasiu,- lengvai trūktelėjo pečiais,- kur kas lengviau buvo perprasti tūkstančio metų grynakraujį hibridą,- Karolinos švelnios spalvos lūpos suformavo šypseną, kuri buvo pastebima tik Klausui.

Trumputė tyla ir Karolina pasisuko į ateinančias mergaites, trijulė lengvai žingsniavo link savo tėvų retkarčiais nusijuokdamos.

-Taigi, muzika, menas. Lieka maistas ir kultūra?- Karolina nenusukdama akių nuo mergaičių paklausė prie jos atsistojusio Klauso.

-Galbūt atidėkime tai vakarui?- vaikinas kreivai šyptelėjo ir pamojo Vilčiai.

-Ar tu tik ką...- Karolina susiraukė ir pagaliau pažvelgė į grynakraujį,- ar tu tik ką netiesiogiai mane pakvietei į pasimatymą?- merginos rankos susikryžiavo ties krūtine.

-Galbūt tai tiesiog draugiškas pasimatymas?- vaikinas pažvelgė į giedrą dangų. Pagaliau prie jų priėjo Lizė, Džo ir Viltis,- arba galime paversti jį...

-Ne, net nebaik sakinio...- pirštu dirstelėjo į Klauso pusę, tada Karolina pilnai pasisuko į mergaites. Tuo tarpu grynakraujis tyliai sukikeno ir užvertė galvą užsimerkdamas.

-Mama, tas vyras man davė štai ką, liepė perduoti tau,- Lizė pakėlė lankose laikomą daiktą. Taa lirštu nukreipė į kostiumuotą, nematyto veido vyriškį.

-Ką?- Karolina bandė pačiupti, dukters rankose laikytą verbenos granatą,- kas per?- ji susijaudinusi pažvelgė į kairę kur turėjo stovėti Klausas, tačiau jis su verbenos užtaisu jau buvo pranykęs tamsioje miesto gatvelėje.

-Lize, Džo, Viltie, įsikabinkite į mane,- paliepė šviesiaplaukė ir pažvelgusi į įtartiną vyriškį, kartu su mergaitėmis pranyko padėdama vėjo gūsiui, Karolinai nebuvo svarbu, jog žmonės gali pastebėti.  Karolina bandė sekti Klausą ir kai tik išgirdo sporgtelėjimą mergina paleido mergaites ir nubėgo prie Klauso.

-Man viskas gerai,- iškarto perspėjo vaikinas pasivalydamas kraują,- tai tik verbena, nesijaudink,- vaikinas pastūmė merginą ir kitas mergaitės namų pusėn,- manau, mums metas,- perspėjo Vilties tėvas.

Visi labai greitu žingsniu žengė burbono gatve ir žvalgėsi. Mergaitės žengė per vidurį, tarp Karolinos ir Klauso.

Dar keletos sekundžių eigoje į Lizę skriejo didelė strėlė, bet grynakraujo pagalba ji nepasiekė mergaitės, tada sekė antra, kurią Karolina laisvai sučiupo savo pirštais ir perlaužė savo kumštyje.

-Kas čia, po velnių, vyksta?- kuo tyliau sušnabždėjo šviesiaplaukė ir pasuko galvą  į Klausą, kuris tik patrūkčiojo pečiais po merginos klausimo.

-Žinau tik tiek, kad kažkas mumis atsekė net iki čia, tad tikrai turime rimtą bėdą,- nutilo vaikinas ir apsidairęs paspartino žingsnį.

Žinau, kad labai vėlus metas, bet ehhh!