Amžinai. [Klaroline]

26.

Kamilė O'Konel

Trijulė, mažais žingsneliais, trypė akmenimis padengtą pagrindą, jie žingsniavo per vartus, šie Maiklsonų namai buvo tarsi rūmai, bet tuo pačiu ir labai nejaukūs, daug tamsumo ir akmens.

-Klausai,- į jį pagaliau kreipėsi jo brolis,- turiu tau kai ką pasakyti,- vaikinas sučiaupė lūpas ir pasitrynė savo šerius ant veido,- na, tai kiek šokiruos. Turbūt abu jus, tačiau skirtingai,- perspėjo Kaulas ir pažvelgė į Karoliną.

-Ar kažkas nutiko jiems?- mergina supanikavo ir nusipurtė, lyg apipilta šaltu vandeniu.

-Nene, ši problema susijusi su gražia šviesiaplauke,- vėl prabilo Klauso brolis ir pasisuko, nes išgirdo aukštakulnių kaukšėjimą.

-Klausai,- silpnas moteriškas balsas sustingdė vaikiną ir privertė jį lėtai pakelti akis,- o dieve, pagaliau!- mergina sukrykštavo ir tekina pasileido bėgti link Klauso.

-Kamile?- lūžinėjančiu balsu vaikinas prabilo ir sumirkčiojo.

-Ta pati,- kiek lengviau vyptelėjo ir apkabino vaikino kaklą, priglaudė savo šviesius plaukus vaikinui prie krūtinės. Tada lėtai pakėlė akis ir lėtai siekė vaikino lūpų, bet šis atsitraukė.

-Kamile,- jis tyliai sumurmėjo,- tu buvai mirusi, dabar tiesiog stovi prieš mane ir bandai pabučiuoti.

Karolinai kažkas, lyg kokia nematoma jėga, trinktelėjo į pilvą ir jis kaip mat susitraukė. Tačiau mergina papraščiausiai jautė liūdesį, jog Klausas turi ir daugiau blondinių. O galbūt tai pavydas?

-Atleisk, ilga istorija...- mergina atsitraukė ir atsistojo prieš Karoliną,- aš Kamilė, Klauso draugė, padėjau jam per sunkų gyvenimo tarpsnį,- mergina ištiesė ranką ir pagaliau pilnai pakėlė akis.

-Karolina,- sunkiai išspaudė šypseną ir paspaudė merginos ranką. Ji pastebėjo kokios abi jos panašios, atrodo, jog visi pastebėjo tai.

-Oho,- sumikčiojo Kaulas ir pirmiausia nužvelgė Karoliną, tada ją palygino su Kamile,- tai bent panašumai.

Karolina buvo metro septyniasdešimties, Kamilė šiek tiek žemesnė. Abiejų merginų plaukai buvo trumpi ir šviesūs, kaikuriose vietose galėjai pamatyti tamsesnę sruogelę, skirtumas tik tas, jog šiuo metu Karolinos plaukai buvo banguoti, o Kamilės tiesūs. Vienos iš merginų akys buvo žalsvos, tarsi smaragdinės, tik truputį šviesesnės. Kitos priminė dangų ir jūrą.

-Uh, tai keista,- sumurmėjo Karolina ir geriau apžvelgė merginą stovinčią šalia jos.

-Taip... tikrai,- paantrino jai Kamilė.

-Na, turbūt nenuostabu, kodėl Klausas jus abi myli vienodai,- leptelėjo Kaulas ir kvailai nusijuokė,- būtų nenuostabu, jei jūs būtumėt kokios kitos genties antrininkės.

-Kaulai,- suurzgė Klausas ir piktai deptelėjo į jį,- Kamile,- pagaliau kreipėsi vaikinas,- papasakok kaip tu likai gyva, juk pats tau suteikiau paskutinį sapną,- kiel suirzęs sumurmėjo hibridas. Matydamas mirusį žmogų Klausas elgėsi pakankamai ramiai, gal net per daug ramiai. Karolina priešngai, ji jautėsi keistai ir nemaloniai.

-Paprašiau Davinos perkelti mane į kitą kūną, nes norėjau gyventi, Klausai, tuomet kai jūs mane palaidojot, grįžau į savąjį kūną, jau sveiką. Turiu omenyje, atleisk, jog šitiek metų manęs nematei, tiesiog turėjaj apgauti mirtį, dėl to turėjau sumokėti šokią tokią kainą,- trumpai aptarė mergina ir krestelėjo ant kedės, kiti susėdo ant senos sofos. Klausas susiraukė,- bet dabar, Klausai, aš čia, mes galėsime būti ir vėl kartu,- šie žodžiai bakstelėjo skaudžiai Karolinai į širdį,- amžinai.