Amžinai. [Klaroline]

39.

Pagrobimas

Karolina atrėmė galvą į šaltą automobilio stiklą. Ji sugrįš. Ji turės sugrįžti. Karolinos laukia mergaitės. Ji turi seserį, kurią spėjo per labai trumpą laiko tarpą pamilti. Galiausiai Klausas. Jos draugai. Ir Mistikfolsas. Kai tik baigsis šis košmaras ji grįš. Galbūt tada, ji galės būti su Klausu, galbūt tada viskas pasikeis. Ji troško būti laiminga.

-Panele, taip ir neatsakėte, kur turėtume keliauti,- vyriškis atsikrenkštė.

-Į Virdžiniją,- burbtelėjo mergina ir susmuko sėdynėje.

Automobilis garsiai suriaumojo ir pradėjo greičiau judėti.

Karolina užmerkė akis, per mintis perbėgo daugybę prisiminimų. Štai vienas iš jų, kai pirmą kartą Karolina pamato Klausą. Jis ją surakino ir norėjo panaudoti ritualui. O kiek vėliau jis pasveikina merginą su gimtadieniu ir sugirdo jai jo kraujo. Dabar ji pamato kaip grįžusi namo ji pritūpia prie dėžės, kurioje tvarkingai sulankstyta gulėjo mėlyna suknelė su kuria Karolina turėjo eiti į Maiklsonų šeimos suvienijimo pokylį. Karolina tik dabar pastebėjo kokia ji buvo graži, mėlynas pamušalas nuostabiai krito žemyn šviesiaplaukės kūnu. Galiausiai ji šoka su Klausu, pagaliau prisiminė ir piešinį, kurį hibridas padovanojo jai. Štai ji mintimis nusikelia į Klauso namus, dar tada, kada jo protą valdė Sailas. Ji mato kaip Klausas apimtas nevilties jai dėkoja. Tuomet jie abu atsiduria miške. Ten įvyksta tai, ko šviesiaplaukė niekada nesigailės. Ir Klausas palieka Mistikfolsą trylikai metų. Tuomet ji prisimena tą jaukų susitikimą su grynakrauju kapinėse. Karolina nusišypso pati sau. Ir pagaliau mintyse drąsiai prisipažįsta mylinti Klausą Maiklsoną. Per šį pusmetį mergina pažino ir pamatė kitokį vaikiną. Jei jį būtų sutikusi anksčiau, Karolina iškart pamiltų Klausą. Dabar jis buvo kitoks.

Mergina atsimerkė, pažvelgė per priekinį automobilio stiklą ir pastebėjo nusidriekusią eilę penkiasdešimtuoju greitkeliu.

-Kelionė šiek tiek užtruks,- atsiduso vairuotojas ir užgesino automobilio variklį.

Šviesiaplaukė tik menkai lintelėjo ir patrynė veidą rankomis. Jos švelnios akys nukrypo tolyn. Mergina daug mąstė, kur nuves likimas. Viskas išslydo iš rankų, nors būta taip arti. Bet turbūt kartais taip lemta. Gilus atodūsis paliko Karolinos lūpas. Ji žvalgėsi. Saulė jau glostė horizontą. Dangus nusidažė raudonumu.

Pagaliau taksi automobilis šiek tiek pasistūmė į priekį ir Karolina galėjo matyti, jog trys asmenys lėtai žingsniuoja jų pusėn. Mergina susiraukė. Viena iš figūrų buvo itin pažįstama. Pagaliau ji galėjo pažvelgti žmogystai į veidą. Tai privertė mergina stipriai atitraukti save nuo lango.

-Prašau, važiuokite,- supanikavo ši ragindama vairuotoją,- nebegalime delsti.

-Bet, panele, eilė dar gan ilga, pravažiavimo nėra,- sutriko vyriškis ir pasisuko į šviesiaplaukę.

-Važiuok, dabar pat,- paliepė mergina, išplėsdama savo akių vyzdžius. Vyras nutilo. Ir greitai pradėjo keliauti prieš eismą, bet tai nė kiek negelbėjo iš klampios padėties. Trys siluetai, greičiau pradėjo artėti, kol galiausiai, Karolina tvirtai įsitikino, kad vienas iš jų - Taileris Lokvudas.

-Greičiau,- ragino ji vairuotoją, bet buvo per vėlu. Automobilis buvo apsuptas iš priekio ir galo. Panika užgniaužė merginos gerklę.

-Karolina, nėra kur lėkti, pasiduok,- suurzgė Taileris.

-Eik velniop,- garsiai burbtelėjo mergina ir lėtai siekė durų užrakto, tačiau net nespėjusi sureaguoti ji pajuto, kaip su didele jėga išlėkė iš mašinos.