Amžinai. [Klaroline]

28.

Draugiškas pasimatymas

-Taigi,- Karolina vėlų, tos pačios, ekstremaliai beprotiškos dienos vakarą išgirdo Kamilės balsą,- jūs su Klausu kažkur einate?- atrodo, jog merginos, panašos į Karoliną, balse girdėjosi pavydo gaidelė,- galbūt galiu eiti kartu?- ji atsirėmė į kambario durų staktą ir švelniai šyptelėjo,- galbūt turėtume progą geriau susipažinti ir tuo pačiu pabūsime su Klausu,- mergina caktelėjo liežuviu ir priėjo pre Karolinos.

Kol tarp jų tvyrojo nejauki tyla, Kamilė paėmė lūpų balzamą ir pažvelgusi į veidrodį pasitepė juo lūpas.

-Karolina, ar tu jau?- pasigirdo dar vienas balsas, kuris priklausė šių namų šeimininkui,- Kamile, ką čia veiki?- vaikinas susiraukė ir sustojo prieš dvi, labai panašias šviesiaplaukes.

-Siūliau Karolinai pasiimti mane kartu,- Kamilė žengė arčiau Klauso ir tvirtai pažvelgė į akis,- norėčiau kartu praleisti vakarą su jumis, juk jūs neprieštarausite, tiesa?- šviesūs žaliaakės plaukai nusviro į dešinę pusę, nes šioji klausiamai palenkė galvą.

-Kas tau pasidarė?- Klausas sugriežė dantimis ir piktai paklausė Kamilės, jį suerzino toks jos elgesys.

-Buvimas vampyre mane pakeitė, Klausai,- ji paprastai atkirto ir nusigręžė nuo vaikino,- lauksiu jūsų apačioje, draugai,- perspėjo ir nukulniavo iki durų.

-Arba mes dabar pat galime iššokti pro langą,- hibridas žybtelėjo akimis ir kvailai nusišypsojo.

-Juk suprantate, kad kalbate vampyrei girdint?- vėl pasigirdo kiek prislopintas Kamilės balsas.

-Taigi, pasiruošusi?- ignoruodamas tą faktą, jog Kamilė kartu vilksis su Karolina ir Klausu, vaikinas pasisuko ir lėtai, kartu su šviesiaplauke, žydraake nužingsniavo į koridorių.

-Turiu palinkėti labos nakties Lizei ir Džosei,- Karolina perspėjo grynakraujį ir nukrypo į priešingą pusę, nei pats Niklausas.

Lengvai ir grakščiai žengdama per ilgą ir niūrų koridorių šviesiaplaukė pagaliau priėjo reikiamas duris ir jas atvėrusi mergina išvydo tris mergaites įsitaisiusias milžiniškoje lovoje. Ji lėtai prisėdo ant lovos krašto ir kuo švelniau paglostė jų skruostus.

-Mamyte?- tyliai sušnabždėjo tik ką prasimerkusi Lizė,- ar atėjai palinkėti labos nakties?- švelnus balselis suvirpėjo ir Karolina apkamšė dukterį su antklode.

-Labos nakties, Liz,- mergina perbraukė delnu per šviesiai rudus mergaitės plaukus, keletą kartų žnyptelėjo į skruostą ir tuomet lūpomis palietė mergytės kaktą,- saldžių sapnų, mergaites,- ji palietė Vilties ir Džosės skruostus, tada lėtai, per kulną, apsisuko ir apleido tamsos globojamą kambarį.

-Taigi,- nusileidusi apačion Karolina sutelkė visą žvilgsnį į Klausą,- Rosseau's?- pakelti antakiai reiškė susidomėjimą ir nekantravimą.

-Kaip pageidausi,- vaikinas šyptelėjo ir ištiesė merginai ranką, kurią tuojau pat pačiupo Kamilė. Grynakraujis sutrikęs nužvelgė merginą įsitvirtinusią šalia jo ir susiraukė,- kas su tavimi pasidarė?- jis ištraukė savo delną iš merginos rankų ir pasitaisė savo odinę kožą.

-Noriu priminti tau, kaip buvo nuostabu būti drauge,- Kamilė sukuždėjo ir patraukė link durų, ją pasekė ir Klausas bei Karolina

Naujojo Orleano gatves jau gaubė tirštutėlė tamsa. Rūkas, sukilęs tarp pastatų, suteikė jaukumo. Pavasarinės nakties oras teikė gaivumą.

Trijulė visiškai tyliai dėliojo žingsnius per prancūzų kvartalą. Pagaliau pasiekė Rosseau's.

Klausas kaip tikras džentelmenas praleido abi šviesiaplaukes, o tada pats įsmuko į mylimos vietos vidų.

-Kadaise čia dirbau,- sumurmėjo Kamilė. Jos smalsus žvilgsnis šokinėjo per apylinkę, nuo vieno stalelio prie kito,- viskas čia pasikeitę,- menkai šyptelėjo ir krestelėjo prieš barą.

-Tris burbono,- padavė užsakymą Klausas vos tik prisėdo ant patogios baro kėdės.

-Taip. Pala. Klausai?- juodaplaukis vaikinas lėtai apsisuko ir sudarė akių kontaktą su grynakrauju,- ir... ir... Kamė?- vaikino šokoladinės akys prisimerkė, lūpos susiglaudė į vieną, nuostabiai tiesią liniją,- pala, ar man tikrai nesivaidena?

-Džošai!- žaliaakė pakėlė galvą aukščau ir greitai atsistojusi ji persisvėrė per barą,-Dieve, kaip tavęs ilgiuosi!- ji stipriai apkabino vaikiną, ir baro kliudomi abu labai intensyviai pradėjo linguoti į šonus,- prašau, palikime tai kitam susitikimui, Kamilė pavartė akis ir žvilgsniu dūrė į Klausą ir Karoliną.

-Nesu tikras, kad esam susitikę,-Džošas primerkė akis ir nužvelgė Karoliną labai atidžiu žvilgsniu. Tamsi jo oda puikiai išryškino šypsenos baltumą, kai vaikinas šyptelėjo,- aš Džošua, bet draugams tiesiog Džošas,- juodaplaukis ištiesė savo ranką ir tuojau pat gavo jos paspaudimą.

-Karolina,- išspaudė keistoką šypseną ir mirktelėjo akimis.

-Tai, Džošai,- Klausas vėl prabilo,- ar sulauksime savo gėrimo?- vaikinas pasviro į priekį ir trumpai šyptelėjo.

Šokoladinių akių savininkas greitai ir lygiai išdėliojo tris gražias, graviruotas stiklines ir jas pripildė gėralo. Kadangi baras buvo vis dar pripildytas lankytojais, vaikinas atsiprašė ir gražiai pasišalino.

-Karolina, papasakok apie save,- Kamilė pasirėmė savo dešine ranka ir įdėmiai įsižiūrėjo į per vieną vietą toliau sėdinčią šviesiaplaukę,- kaip tapai vampyre?

-Gal savo istoriją pasiliksiu vėlesniam laikui,- mergina ironiškai šyptelėjo ir pakėlė antakius,- bet tavąją išgirsti norėčiau.

-Kagi,- žaliaakė atsiduso ir gurkštelėjo burbono, kuris atrodo vis labiau malšino kraujo troškulį,- tėvai. Neturiu. Na ne pilnai galima taip sakyti, sužinojau, jog mano mama gyveno Mistikfolse, ir prieš nemažai laiko mirė. Apie tėtį nieko negirdėjau. Augau su dėde ir pusbroliu, kurie abu mirė dėl vienodos priežasties,- nedidelis atsikvėpimas ir Kamilė tęsė toliau,- sutikau Klausą, dėl kurio daugiausiai ir įsivėliau į tuos vampyriškus reikalus,- mergina suklapsėjo blakstienomis ir delnu pasitrynė nosį,- mes ilgai bendravome, kol pagaliau pamilome vienas kitą, tokio stipraus ryšio dar nebuvau jautusi. Tuomet jo pamišusi buvusioji mergina, Aurora, mane pavertė vampyre,- dar vienas gurkšnis nuriedėjo Kamilės gerkle,- miriau,- galiausiai tarė,- beto, labai dėkoju už nuostabu sapną, Klausai,- mergina švelniai pažvelgė į hibrido akis. Ir atrodo, abu pasikeitė šiltomis šypsenomis,- bet tada Davina mane prikėlė, dėl ko esu jai skolinga visą savo amžinybę, ir atlikusi keletą reikalų grįžau čia, jog susigrąžinčiau tave, Klausai,- Kamilė lėtai padėjo savo kairiosios rankos šiltą delną ant Klauso dilbio ir nykščiu patrunė jį,- nemaniau kad bus taip sunku,- ji spindinčiomis akimis nužvelgė vaikino veidą.

-Kad ir kaip ten yra, Kamile, to negali būti,- vaikinas taip pat šiltai jai šyptelėjo ir pengva paėmęs už žaliaakės delno pakėlė jį ir gražiai paguldė ant baro lakuoto paviršiaus,- atleisk.

Hey makarena, ryt į mokyklą, nežinau kaip su dalimis buss, o dabar palikit po nuomonytę!❤